2017 Nr. 8 (2060) RUGPJŪTIS. Šiuolaikiniai konfliktai: kaip netapti antrąja Gruzija ar Ukraina? 3. Vilkai toliau juda pirmyn! 10

Transkriptio

1 2017 Nr. 8 (2060) RUGPJŪTIS Žurnalas KARYS įsteigtas Lietuvoje 1919 m. Nepriklausomybės kovų metais. Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1950 m. Atkurtas Lietuvoje 1991 m. Šiame numeryje: Šiuolaikiniai konfliktai: kaip netapti antrąja Gruzija ar Ukraina? 3 Vilkai toliau juda pirmyn! 10 Laive, prie Libijos krantų 14 Kariūnų studijos Kolorado Springse 22 Aukos atominiam monstrui: radiacinės katastrofos SSRS 30 Kai jėga ir greitis svarbu 36 Patriot Lietuvoje! 38 Savanorio išpažintis be pagražinimų 48 Vilko vaikas m. sąmokslas 56 REDAKCIJA: vyr. redaktorius Darius Varanavičius, tel. (8 5) redaktorius Kazys Jonušas, tel. (8 5) korespondentai: Dalius Žygelis, tel. (8 5) , Darius Sutkus, tel. (8 5) , Ilona Skujaitė tel. (8 5) , dizainerė Aistė Lapinskaitė, tel. (8 5) stilistė Žydrė Švobienė, tel. (8 5) administratorė Aušra Narsutytė, (8 5) I ir IV viršeliuose I. Budzeikaitės nuotr.; vidiniame atvarte Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr. Adresas: Totorių g. 25, LT Vilnius Norintiems prenumeruoti šį žurnalą kreiptis tel. (8 5) , (8 5) arba el. paštu: Ausra.Narsutyte@ mil.lt Leidėja Krašto apsaugos ministerija Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone. Nuotraukos, rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami. Tiražas egz. Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT Kauno r. Formatas 60 x 90/8. ISSN Užs. GL-401 Lithuanian military magazine KARYS (THE WARRIOR): Totoriu str. 25, LT-01121, Vilnius; phone , fax , Darius.Varanavicius@mil.lt

2 2 Redakcijos skiltis Gerbiamieji KARIO skaitytojai, taip jau susiklostė, kad rugpjūtis mūsų šaliai ypač svarbus reikšmingomis datomis 23-iąją šio mėnesio dieną prisimename begėdišką 1939 m. dviejų tuometinės Europos diktatūrinių hegemonijų sutartį dėl būsimųjų okupacijos aukų. Minime, be abejo, ir 1989-ųjų Baltijos kelio metinės. O šiemet dar sukanka 30 metų nuo istoriškai kone vieno svarbiausių Lietuvos Atgimimo mitingų, kuris 1987-aisiais įvyko Vilniuje, prie paminklo Adomui Mickevičiui. Tuomet ilgais okupacijos metais persekioti disidentai ir iš sovietinių lagerių grįžę partizanai tvirtai, aiškiai ir, svarbiausia viešai prakalbo apie neteisėtą Lietuvos laisvės pamynimą. LITHUANIAN POWER ženkliuką su tokiu užrašu tuomet segėjo kunigu dar netapęs, bet sovietinio kalėjimo buizos jau ragavęs Julius Sasnauskas. Ko gero, ne kas kitas, o būtent ta Atgimimo jėga lėmė, kad jau po šešerių metų Lietuvoje nebeliko ir okupanto armijos. Todėl rugpjūčio 31-oji, kuomet paskutinis karinis Rusijos ešalonas kirto mūsų šalies sieną savo namų kryptimi, taip pat yra išskirtinė data. Tuo tarpu savo laisvės dvasia viena artimiausių Lietuvai šalių Gruzija rugpjūtį jau devintus metus mini Rusijos agresijos metines. Sutikime, kad ne Krymo aneksija ir ne Kremliaus įpliekstas karas Rytų Ukrainoje buvo tie aiškūs signalai, jog Maskvos nostalgija savo sovietinei hegemonijai (panašiai į tą, kuria 1939 m. mėgavosi Stalinas) ima įgauti agresyvias, ginklu ir krauju papuoštas formas. Galų gale, juk dar iki 2008 m. karo su Gruzija, bene iškart po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, Kremlius tikrai nesivaržė pakariauti Padniestrėje, Čečėnijoje, taip neva spręsdamas šalies vidaus problemas. Nors ir netekę dalies savo teritorijų, 2008-aisiais gruzinai atsilaikė, o agresoriaus taikiklyje atsidūrė Ukraina. Turime suprasti, kad iš vidaus pūvantis diktatūrinis režimas kažin ar sutelks pastangas tvarkytis savo apšnerkštame kieme. Visi liepto galo link einantys despotai, kaip rodo istorija, vidines problemas visuomet spręsdavo išorinio karo pagalba. Į kuriuos kitus fašistus Kremlius taikosi šiandien? Pagarbiai Darius Varanavičius, vyr. redaktorius nuotr.

3 Iš arti 3 ŠIUOLAIKINIAI KONFLIKTAI: Lukas Pilkauskas kaip netapti antrąja Gruzija ar Ukraina? Nuo šaltojo karo pabaigos, subyrėjus Sovietų Sąjungai, tarptautinė saugumo aplinka tapo kompleksiška dėl beprecedenčio kiekio grėsmių ir nevalstybinių veikėjų atsiradimo. Prie šio kompleksiškumo mažinimo neprisideda ir tarptautinės sistemos fragmentacija bei stabilumo stoka saugumo ir ekonominiuose aljansuose, susijusi su įtampomis NATO viduje bei Brexit u. Toks tarptautinis nestabilumas, lemiantis ir šiuolaikinių konfliktų pobūdį, atsiranda dėl jau minėtų nevalstybinių veikėjų įtakos, globalių bei regioninių galių vaidmens ir vis augančio technologijų poveikio. Tam tikra žmonių kasta, kurią sutartinai galima pavadinti karinių konfliktų ekspertais, dabar jau kone vieningai sutaria, kad įvairios ginklu paremtos nesantaikos ateityje taps transnacionalinėmis, ilgai trunkančiomis, remsis nekonvencinėmis priemonėmis ir vadinamąja tinkline struktūra (angl., network-centric). Siekiant apibūdinti esmines šiuolaikinių konfliktų savybes, jau dabar galima teigti, kad tai yra ilgai vykstantys vidiniai konfliktai, kuriuose veikia ir daug išorinių veikėjų, susijusių tinkliniais ryšiais. Bene daugiausia dalyvavimo tokio pobūdžio konfliktuose patirties turinčių Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) ekspertai tai įvardino kaip multidimensinę hibridinę operacinę aplinką. Atsižvelgiant į tai, kokie parengiamieji darbai (informacinių bei psichologinių operacijų plotmėje) buvo atliekami iki pratybų Zapad 2017 pradžios, galima teigti, kad JAV SOP suformuluoti kriterijai atitinka aplinką, siekiančią apgaubti Lietuvą bei visą rytinį NATO pakraštį būtent iš Rytų pusės, kurios tinklai tam tikrose sferose, pvz., energetikoje, siekia ir Vakarų Europą.

4 4 Iš arti JAV SOP kariai turi sukaupę didžiausią veikimo įvairiomis sąlygomis patirtį. Tradicinių ir šiuolaikinių konfliktų skirtumai TRADICINIŲ KONLIKTŲ MODELIS Valstybė prieš valstybę Sąjungininkai Karo deklaravimas Karas vyksta tarp uniformuotų karių Taika, krizė, karas Aiškiai apibrėžtų kovos taisyklių rinkinys Atskiros karių ir civilių pastangos Mūšio laukas-fizinė aplinka/akcentuojamas priešo sekinimas Pergalė = didelių mūšių pabaiga Pergalė = priešo karinių pajėgų pralaimėjimas ŠIUOLAIKINIŲ KONFLIKTŲ MODELIS Valstybė prieš nevalstybę Koalicijos/tarptautinės organizacijos Neaiškus perėjimas į karo padėtį Kariai prieš nekarius/policija prieš teroristines organizacijas Operacijos vykdomos nenutrūkstamai ir savyje turi visus elementus kartu Prieštaringos taisyklės/matomos tik vienos pusės taisyklės Visuminės tautos pastangos Mūšio laukas-psichologinė aplinka, orientuojamasi į masines informacijos priemones Pergalė = priešo politinis pralaimėjimas Pasirinkimo / noro kovoti stoka Kas kovos prieš Galijotą? Dar praėjusio šimtmečio paskutinįjį dešimtmetį vykęs pirmasis Čečėnijos karas, jau nekalbant apie antrąją Kremliaus invaziją, prieš devynerius metus Rusijos įvykdyta agresija Gruzijos atžvilgiu bei tebesitęsiantis karas Ukrainoje aiškiai parodo, jog siekdamos efektyviai kovoti su šiuolaikinės tarptautinės aplinkos kompleksiniais iššūkiais bei sunkiai apibrėžiamu, dažnai tarptautinių normų ir taisyklių nesilaikančiu priešu, valstybės turi ieškoti naujų, inovatyvių sprendimų savo interesų gynybai. Vertinant tokių šalių kaip JAV arba Kanada patirtį, peršasi išvada, jog šalia viso komplekso taikytinų konvencinių kovos būdų, unikaliu valstybių galios instrumentu gali būti SOP, kurios yra pajėgios įnešti svarų indėlį priimant karinio pobūdžio sprendimus, susijusius su iškylančiais kompleksiniais nacionalinio saugumo iššūkiais. Vis dėlto, kalbat apie SOP vaidmenį multidimensinėje hibridinėje operacinėje aplinkoje, būtina nepamiršti, jog nepaisant SOP gebėjimo prisitaikyti šiuolaikinėje kompleksinėje aplinkoje,

5 2017 m. Nr. 8 5 probleminės situacijos sprendimas priklauso ne tik nuo šių pajėgų, bet ir nuo kitų vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų gebėjimo dalyvauti sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo procese. Kuomet apie grėsmingąsias Rusijos bei Baltarusijos pratybas Zapad 2017 jau kalbame esamuoju laiku, praktinės diskusijos apie tai, kurie šalies gynybos elementai būtų patys efektyviausi pildantis blogiausiam scenarijui, ko gero, yra kiek pavėluotos. Tačiau pasikliaujant kolektyvinės gynybos principu paremtu potencialaus agresoriaus atgrąsymo faktoriumi bei prielaida, kad Kremlius toli gražu neatsisakys savo sovietine nostalgija atsiduodančių bent jau regioninės hegemonijos ambicijų, galima svarstyti, kas ir kokias galimybes turi geriausiai prisitaikyti prie šiuolaikinių sąlygų, adaptuotis jų sukurtoje aplinkoje ir veikti siekiant maksimalaus rezultato. Tai daryti galima remiantis jau ir atviruose šaltiniuose aprašyta JAV SOP patirtimi, kurios istorinė retrospektyva yra gana ilga. Remiantis 2015 m. pasirodžiusiu S. Nayloro veikalu Relentless Strike: The Secret History of Joint Special Operation Command (angl.), galima teigti, jog vertinant transformacijas, įvykusias per paskutinius dešimtmečius, JAV SOP yra neabejotinas Atvirkštinis adaptacijos bei prisitaikymo pavyzdys Rusijos specnazininkas visame gražume. kompleksinės adaptyvios sistemos pavyzdys. Pradedant nuo Irano ambasados krizės iki dalyvavimo šiuolaikiniuose konfliktuose, SOP bendruomenė įvykdė milžiniškas transformacijas, kad prisitaikytų prie šiuolaikinio pasaulio iššūkių. SOP vykdomų užduočių spektras ir įvairovė yra unikalūs. Šios pajėgos gali remti reguliariąsias (konvencines) pajėgas tokiuose šiuolaikiniuose operacijų rajonuose kaip Irakas ar Afganistanas bei vykdyti kitas užduotis. SOP išskirtinumas yra gebėjimas, atsižvelgiant į keliamos užduoties specifiką, keisti padalinio struktūrą, tampant specialiųjų operacijų užduoties vienetais (SOUV), Greitis, reakcija ir pasiruošimas šie faktoriai padės išvengti bejėgės akistatos su mandagiais žaliais žmogeliukais.

6 6 Iš arti tuo būdu prisitaikant prie kiekvienos užduoties arba operacinės aplinkos iššūkių. Be to, prireikus SOP gali veikti už tradicinio veiksmų teatro kaip unikalus valstybės galios karinis instrumentas ir vykdyti visą eilę netradicinių užduočių (įkaitų išlaisvinimo operacijos užsienyje, savų piliečių evakuacija iš krizės rajono ir pan.). Tokiu atveju kertinis SOP vaidmuo yra pateikti valstybės politiniams ir kariniams vadovams kokybišką karinį patarimą, strateginės komunikacijos ir karinių-taktinių galimybių pasirinkimus, ypač tais atvejais, kai susiduriama su kompleksiniais nacionalinio saugumo iššūkiais. Kompleksiškumą tokiose situacijose lydi sprendimų priėmimui reikalingos informacijos trūkumas, o tai paveikia strateginio lygmens sprendimų priėmėjų nenorą išsakyti aiškius ketinimus ir gaires. Jei peržengsime moderniosios karybos istorijos rėmus ir į tai, ką galime vadinti specialiosiomis operacijomis, pažvelgsime gerokai didesnio intervalo istoriniame kontekste, galėsime teigti, kad tokie atvejai esti aprašyti netgi Biblijoje. Pvz., istorija apie Gideoną, kuris, atlikęs žvalgybą bei pasitelkęs netikėtumo faktorių, su nedidele rinktinių kovotojų grupe nugalėjo žymiai didesnes priešo pajėgas. Panašių pavyzdžių rasime ir XIX a. pabaigoje vykusiame būrų kare, kuomet puikus teritorijos pažinimas, surinkta žvalgybinė informacija, tikslus priešo silpnų vietų identifikavimas bei vykusiai pasirinkti taikiniai (pvz., priešo komunikacijos priemonės, aprūpinimo grandinė ir t.t.) pasuka kovą Dovydo prieš Galijotą scenarijaus kryptimi. Per II pasaulinį karą tiek sąjungininkų, tiek ir vokiečių įvykdytos kai kurios operacijos jau tapo specialiųjų operacijų (įskaitant ir informacines bei psichologines operacijas) klasika. Na, o Lietuvoje m. vykęs Karas po karo ne veltui yra laikomas šiuolaikinių mūsų kariuomenės SOP tapatybės pagrindu. Ką pasakė generolas McRavenas? Gen. W. H. McRavenas yra JAV SOP karininkas, suformulavęs ir išdėstęs specialiųjų operacijų principus, taikomus ir šiuolaikiniuose konfliktuose. Jo veikale The Theory of Special Operations (angl.)teigiama, kad specialiųjų operacijų teorija nėra išanalizuota ir baigtinė, tačiau ji paaiškina, kaip mažesnės pajėgos, išnaudodamos tam tikrus privalumus, įgyja pranašumą prieš gausesnį priešą. Pažymėtina, kad analizuojamose situacijose veikiantys padaliniai dabartiniu supratimu ne visada yra SOP, tačiau jų įvykdytos užduotys gali būti vadinamos specialiosiomis operacijomis. W. H. McRavenas teigia, kad specialiųjų operacijų apibrėžimų yra įvairiausių, tačiau akcentuotina objekto, prieš kurį nukreipta operacija, fortifikacijų svarba. W. H. McRavenas, kritikuodamas karo teoretiko C. V. Clausewitzo teiginį, kad prieš stiprią gynybą reikia dar stipresnio puolimo, rašo, kad tą patį efektą gali išgauti mažas padalinys, turintis reliatyvaus pranašumo (angl. relative superiority) faktorių. JAV SOP generolo teigimu, būtent pastarasis ir yra kertinis veiksnys, lemiantis specialiųjų operacijų sėkmę ar nesėkmę, nusakantis priežastis, veikiančias minėtųjų operacijų sėkmę, ir parodantis, kaip įvairios išorinės karo įtakos arba kompleksiniai iššūkiai paveikia tikslų pasiekiamumą. W. H. McRaven teigimu, reliatyvus pranašumas tai sąlygos, kai atakuojančios pajėgos, dažniausiai mažesnės, įgyja

7 2017 m. Nr m. rugsėjo 11 d. išpuoliai JAV tapo vienu svarbiausių impulsų Amerikos karybos principų peržiūrai. Specialiųjų operacijų principai pagal gen. W. H. McRaveną Apibendrindamas specialiųjų operacijų tyrimus, gen. W. H. McRavenas teigia, kad nepaisant visų kontrargumentų, tenka konstatuoti, jog specialiosios operacijos veikia, nes jomis siekiama supaprastinti kariavimą iki paties paprasčiausio lygmens, šitaip sumažinant negatyvius atsitiktinumo ir neapibrėžtumo efektus bei priešo norą kovoti. lemiamą pranašumą prieš didesnį ir gerai įsitvirtinusį (fortifikuotą) priešą. Minėtojo JAV SOP generolo veikale Spec Ops: Case Studies in Special Operations Warfare Theory & Practice (angl.), kuris pasirodė dar 1996 m., buvo išskirti trys reliatyvaus pranašumo aspektai: reliatyvus pranašumas pasiekiamas lemiamu susidūrimo su priešu momentu (pvz., per II pasaulinį karą vokiečių įvykdytas Eben Emael tvirtovės šturmas); kai reliatyvusis pranašumas yra pasiektas, jis turi būti išlaikytas, kad garantuotų pergalę (šiuo atveju pabrėžiamas specialiųjų operacijų jautrumas laiko faktoriui, nes susikuriamas pranašumas nėra amžinas, jis netampa kokia nors kovine konstanta, o reikalauja apginamumo). Be to, šiame aspekte išryškėja gyvybiškai svarbi būtinybė SOP kariams sąveikau- ti su reguliariosiomis pajėgomis, kurių kovinė galia yra žymiai didesnė, ir kurių vienas iš funkcinių skirtumų nuo SOP yra galimybė išlaikyti pranašumą fiziniu pavidalu, išlaikant užimtą teritoriją, objektą ar asmenį; jei reliatyvusis pranašumas yra prarastas, jį sunku susigrąžinti (vienas iš svarbiausių dalykų specialiosioms operacijoms yra kuo greičiau įgyti pranašumą, nes kuo ilgiau tęsiasi susirėmimas, tuo labiau jo pasekmes lemia priešo poveikis, atsitiktinių įvykių ir situacijos neapibrėžtumas). Ko pasimokyti iš JAV SOP? Ilgametis Lietuvos kariuomenės SOP eskadronų Aitvaras veikimas Afganistane pelnė mūsų kariams išties didelę JAV ir kitų šalių specialiųjų pajėgų kolegų pagarbą. Tačiau ta adaptyvumo, sugebėjimo prisitaikyti prie kompleksiškos aplinkos patirtis bei itin platus operacijų, vykdytų įvairiomis sąlygomis, spektras pateikia dar ne vieną pamoką, kurią būtų pravartu išmokti gyvenant šalia tokio ramaus rytinio kaimyno. Analizuojant JAV kariuomenės gebėjimą keistis prisitaikant prie šiuolaikinės operacinės aplinkos, galima teigti, kad

8 8 Iš arti JAV specialiųjų operacijų bendruomenė labai greitai suprato organizacinių ir struktūrinių pokyčių svarbą informaciniame amžiuje. Tai ypač išryškėjo, kuomet buvo susidurta su biurokratine inercija ir sprendimų atidėjimu, negebėjimu reaguoti į po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių JAV pasikeitusį pasaulį. SOUV (angl. Special Operation Task Force, SOTF) identifikavo, kad informaciniame amžiuje, kai individai yra sujungti globaliu kompiuteriniu tinklu, tradicinė karinė sistema nepajėgi susidoroti su iškylančiais iššūkiais. Nepaisant akivaizdaus šiuolaikinių karinių grėsmių pasikeitimo ir atsiradusio poreikio į tai reaguoti, kompleksinė ir tinklų sukūrimu paremta konfliktų prigimtis nėra nauja. Šią tinklu paremtą priešpriešą galima įvardinti tinklo įgalinto veikimo (TĮV) (angl. Network Centric Operation) operacijomis arba naujos kartos konfliktu kriminaliniu nusikaltimu, vykstančiu socialiniame lygmenyje, kuriame yra mažai tradicinio karo elementų ir kuriame pagrindiniai veikėjai naudoja tinklais susietas organizacines formas bei vadovaujasi doktrinomis, strategijomis ir technologijomis, pritaikytomis informacinei erai. Apibūdinant tinklų sudarymu paremtus konfliktus, įvardinamos tokios būtinos šio karo charakteristikos: konfliktas privalo turėti tinklą, sudarytą iš mazgų (pavienių arba apjungtų celėmis); konfliktas privalo turėti plokščią decentralizuotą organizacinę struktūrą; tinklų pagrindu organizuotas priešas, vykdydamas puolamąsias operacijas, yra adaptyvus, lankstus, prisitaikantis prie oponento ir iškylančių iššūkių, todėl norint sėkmingai kovoti su tinklinėmis organizacijomis, būtinos doktrininės ir struktūrinės transformacijos, leidžiančios sėkmingai kovoti šiuolaikinėje operacinėje aplinkoje. Siekiant kovoti kompleksinėje hibridinėje aplinkoje, reikia suprasti tinklais paremto karo dinamikas. To nepadarius, neįmanoma apibrėžti priešo, kuris gali būti sudaręs tam tikras sąjungas, susitarimus tarp skirtingų socialinių grupių. Be to, organizacijai, kovojančiai tokioje kompleksinėje aplinkoje, privaloma transformuoti pačią save, savo komunikaciją, tampant panašia į priešo. Analizuojant, pvz., Al Qaeda fenomeną, specialiųjų operacijų bendruomenė susidūrė su teroristinės grupės lyderių tinklais, kovotojais, įkvėpėjais ir finansiniais rėmėjais, galinčiais kompiuteriniais tinklais komunikuoti realiu laiku, sugebant išsaugoti strateginį kontekstą ir siekiant išsikeltų tikslų, tuo pačiu prisitaikant prie regiono, kuriame veikiama, sąlygų. SOUV susidūrė su priešu, kuris turėjo organišką tinklinę organizaciją, sugebėdavo vykdyti išpuolius be tiesioginio vadovavimo ir parodė JAV kariuomenės naudojamų tradicinių analitinių priemonių, kuriomis buvo remiamasi, neefektyvumą. Al Qaeda veiksmai atsirado ne iš strateginių planų, bet išaugo iš apatinės grandies (angl. bottom up) kovotojų mąstymo, paremto realia gyvenimiškąja patirtimi ir planavimu, vykdomu pavienėse, individualiose, autonominėse tinklinėse celėse. Kai kurie JAV SOUV vidurinio lygmens lyderiai pajuto, kad situacija ant žemės kardinaliai pasikeitė ir tradiciniai kariniai sprendimo priėmimo proceso metodai, kuriais buvo bandoma apibrėžti betvarkę, sudarytą iš nenuspėjamų problemų ir pasekmių, remiantis linijine metodologija, neveikia, o proceso metu pateikti sprendimai yra neefektyvūs ir nesprendžia problemos. Siekiant statistiškai apibūdinti problemos mastą, galima pateikti duomenis, teigiančius, kad vien per 2003 m. teroristinės grupuotės Irake nužudė daugiau aukų, nei per atakas visame pasaulyje, o 2006 m. pradžioje daugiau nei irakiečių žuvo nuo teroristinių atakų, nepaisant JAV ir koalicijos karių skaičiaus didinimo bei ženklaus SOP karių skaičiaus. Specialiųjų operacijų bendruomenei, kaip ir visai JAV karinei vadovybei bei koalicijos partneriams, buvo visiškai neaišku, kodėl taip įvyko. Analizuojant tuometines specialiųjų operacijų galimybes matomas akivaizdus karinis dominavimas: SOP kario galimybių lygmuo ir individualus pasiruošimas; mažų padalinių taktinis efektyvumas ir susiklausymas; įvairių lygių pažengusios ginklų sistemos (nuo individualaus operatoriaus iki galimybių turėti oro pajėgų platformas virš galvų, su neribotomis galimybėmis); visų lygių žvalgybinės informacijos rinkimo ir dalinimosi galimybės; dominavimas naktinėse operacijose; išplėtotos globalaus pasiekiamumo logistinės paramos tinklo operacijos.

9 2017 m. Nr. 8 9 I. Budzeikaitės, nuotr. Svarbu pažymėti, jog SOUV turėjo ženkliai padidinti komunikacijos greitį, siekiant sumažinti proceso, siejančio jame dalyvaujančias organizacijas, trukmę. Juk priešo komunikacija buvo labai sparti, besikeičianti kiekvieną dieną ir ją sudarė didelis kiekis įeinančių neišmatuojamų kintamųjų, tokių kaip genčių politika, į organizaciją priimamų naujų narių skaičius, reakcija į koalicijos naktinių užduočių pasekmes ir t. t. Lūžis buvo pasiektas įtraukiant į komunikacinį procesą vis didesnį kiekį narių, suburiant juos informacinėmis technologijomis ir vykdant kasdienines, globalias operacijų ir žvalgybos atnaujinimo vaizdo telekonferencijas m. veiksmų Irake metu, telekonferencijų kiekis siekė tūkstančius, įtraukiant įvairias, problemos sprendimui reikalingas tarpžinybines organizacijas iš viso pasaulio. Norint išlaikyti aukštą vykdomų užduočių tempą buvo svarbu surinkti kuo didesnį kiekį dalyvių, turinčių sąsajų su sprendžiama problema. Siekiant sutrumpinti komunikacijos laiką, išvengti tik strateginio lygio diskusijų bei biurokratinio informacijos judėjimo tarp įvairių lygių, JAV SOP vadovybė priėmė sprendimą leisti telekonferencijose dalyvauti visiems interesantams, susijusiems su vykdomomis užduotimis, tokiu būdu pasiekiant bendrą visuotinį organizacinį sąmoningumą (angl., shared conciousness). Tokia organizacinė būsena pasiekiama sujungus didelį kiekį organizacijos narių, atstovaujančių visus kritinius geografinius regionus, žvalgybos organizacijas, įvairių lygių lyderių grupes, ir sudaro sąlygas sukurti bendrą situacijos suvokimą apie vykstančius kritinius pokyčius, apjungiant visus interesantus nuo taktinio iki strateginio lygmens. Tokiu būdu SOUV tapo globalaus bendraminčių tinklo, turinčio kasdieninę visų užduočių atlikimui reikalingų organizacijų paramą, dalimi. Minėtoji parama apėmė tiek taktinį, tiek strateginį lygmenis, atsirado galimybės vykdyti autonomines užduotis daugiau nei 22 val. per parą, kai likusi organizacijos dalis tęsia operacijų ir žvalgybinės informacijos sinchronizavimo procesą, reikalingą vykdyti būsimoms užduotims bei siekiant būti greitesniems už priešą. Apibendrinant potencialias JAV pamokas, galima teigti, kad šiuolaikinėje operacinėje aplinkoje, siekiant transformuoti organizaciją, šiuo atveju SOP, idant pastaroji taptų kompleksine adaptyvia sistema, būtini esminiai pokyčiai organizacijos kultūroje, pasireiškiantys aukštesniu įvairių procese dalyvaujančių organizacijų bendradarbiavimo lygiu, kai bendri interesai ir tikslo siekimas tampa svarbesni nei individualūs organizacijų ar individų interesai. Šis aspektas svarbus ir tuo, kad šiuolaikinėje operacinėje aplinkoje organizacijos sėkmė priklauso ne tik nuo gebėjimo adaptuotis, bet ir nuo gebėjimo komunikuoti su kitomis sprendimų priėmimo procese dalyvaujančiomis pusėmis. Kitaip tariant, adaptyvumas bei rezultatai pasiekiami tik kolektyvinėmis, visų dalyvaujančių pusių pastangomis. Svarstant, kiek efektyvi būtų sąjungininkų parama galimo karinio konflikto rytiniame NATO pasienyje atveju, svarbu atkreipti dėmesį į esminį aspektą, kurį identifikavo JAV kariuomenė, atsakydama į grėsmes, akivaidžiai pamatytas bei įvardintas po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių. Visų pirma buvo konstatuota, kad vertinant šiuolaikinių karinių konfliktų kompleksinę aplinką, SOP gali būti karinės ir/ ar politinės vadovybės pasirinkimas siekiant spręsti problemas, kylančias kompleksinėse aplinkose. Juk, pvz., Ukrainos specialiųjų pajėgų kariai jau netgi viešai ne kartą yra minėję, kad jei būtų sulaukę įsakymo veikti, Rusijos žaliųjų žmogeliukų akcija Kryme būtų sustabdyta jai, ko gero, net neprasidėjus.

10 10 Pokalbis Vilkai toliau JUDA PIRMYN! Sąjungininkų buvimas čia, Lietuvoje, yra ne tik neįkainojamas mūsų saugumo veiksnys, bet ir akivaizdi NATO vienybė čia ir dabar, aiški žinia tiek mūsų šalies visuomenei, tiek ir kai kuriems, galbūt, ne itin draugiškiems kaimynams, kad, kilus agresijai, priešui teks susidurti su tarptautine, tačiau vieninga ir itin gerai pasirengusia jėga, KARIUI teigė Mechanizuotosios pėstininkų brigados (MPB) Geležinis Vilkas vadas plk. Mindaugas Steponavičius. Gerbiamas pulkininke, vasaros pradžioje šventėme solidžią MPB Geležinis Vilkas sukaktį 25 gyvavimo metus. Įvertinkite brigados raidą: kokie buvo didžiausi iššūkiai, esminiai įvykiai ir svarbiausi pasiekimai? Iš tikrųjų pasiekta nemažai. Pirmiausia reikėtų prisiminti brigados ištakas, t. y. aktyvius jaunuolius, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę ir pirmieji atėjo savanoriais į tuomet dar tik kuriamą Lietuvos kariuomenę. Ypač svarbi yra 1992 m. birželio 6-oji tada brigadai buvo suteiktas Geležinio Vilko vardas ir Vilniuje, Katedros aikštėje, prisiekė pirmieji jos kariai. Kitas reikšmingas etapas prasidėjo 1994 m., kai brigada įsitraukė į tarptautines operacijas, o Lietuva tvirtai pasiryžo siekti narystės NATO. Manyčiau, kad būtent tada išgyventas itin sunkus laikotarpis, tačiau kartu tai buvo ir susitelkimo pikas, kai tapo aišku, jog kelio atgal į sovietinės armijos modelį tiesiog nebėra.

11 2017 m. Nr Apskritai prisimenant praėjusius 25-erius metus galima vardyti daug dalykų, pavyzdžiui, misijos Kosove, Irake, Afganistane, kuriose dalyvavo vilkai. Apie projektus LITPOLBAT ar LITBRIG ir kt., kuriuos įgyvendino brigada, taip pat galima pasakoti labai daug. Visiškai naujas kokybinis virsmas buvo 2004 m., kai mes įsiliejome į NATO gretas. O paskutinis ryškus akcentas yra NATO priešakinių pajėgų buvimas čia, Lietuvoje. Apie tai, kaip brigados štabo veikla buvo vertinama įvairiose tarptautinėse pratybose, pvz., Sąjungininkų dvasia (angl. Allied Spirit), kuriose atlikome vadovaujamą vaidmenį, būtų plati kalba, nes tai taip pat vienas svarbesnių MPB Geležinis Vilkas nueito kelio etapų. Koks brigados vaidmuo kylant dabartinėms grėsmėms? Hibridinio karo, informacinių ir psichologinių atakų niuansai, ko gero, verčia koreguoti planus? Akivaizdu, daugeliui pavojaus signalo šviesa užsidegė 2014 m., kai Rusija aneksavo dalį suverenios Ukrainos teritorijos, t. y. Krymo pusiasalį. Nors, tiesą pasakius, ne itin draugiškas Kremliaus nusiteikimas buvo aiškus ir gerokai anksčiau, pavyzdžiui, per 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karą. Reikšmingi suvokimo pokyčiai tiek mums patiems vertinant krašto gynybą, tiek NATO persvarstant kolektyvinės gynybos aspektus ties Aljanso rytinėmis sienomis, be abejo, įvyko po 2014 metų. Mums tai lėmė grįžimą prie konvencinio, pavadinkime taip, kario rengimo pagrindų, nes prieš tai ilgą laiką daugiausia dėmesio buvo skiriama tarptautinėms operacijoms. Be abejo, dalyvaudami jose įgijome neįkainojamos patirties. Nesakau, kad tada rengtis krašto gynybai buvo pamiršta. Jokiu būdu. Visada vadovavomės rengimosi valstybės gynybai strategijos nuostatomis. Tačiau po Rusijos agresijos Ukrainoje mūsų šalies kariuomenė ypač daug dėmesio skiria pasirengimo ginti savo valstybę stiprinimui. Taigi šiandien brigados dėmesio centre treniruotis veikti kartu su NATO sąjungininkais remiant artilerijai, aviacijai ir t. t. Be to, minėtos nūdienos aktualijos lėmė ir šauktinių grąžinimą į mūsų kariuomenės gretas. Tai vertinu kaip itin sveikintiną sumanymą. O ką jau bekalbėti apie įgyvendintus, atliekamus ir numatytus Lietuvos kariuomenės įsigijimus (pėstininkų kovos mašinos (PKM), artilerijos sistemos, prieštankinės ir oro gynybos sistemos), kurie leidžia mums pakilti į kokybiškai naują karybos lygį! Viešojoje erdvėje apstu diskusijų apie atnaujinamą kariuomenės ginkluotę ir dažnas leitmotyvas, jog geležies kiekiu vis tiek nepralenksime potencialaus priešininko, todėl ar racionalu pirkti jau minėtas PKM ir t. t. Sakykite, ar nauja ginkluotė yra labiau skirta atgrasyti, ar vis dėlto ji garantuos kokybinę persvarą?

12 12 Pokalbis Plk. M. Steponavičius: Tarnybos kariuomenėje skeptikams norėčiau priminti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato ne tik valstybės piliečių teises, bet ir pareigas, todėl siekiant turėti kuo daugiau teisių, negalima pamiršti ir savo pareigų. Kai kalbama apie priešiškas pajėgas, labai svarbus yra vadinamasis santykio skaičiavimas, t. y. proporcijos nustatymas. Be abejo, ir priešininkai daro lygiai tą patį. Todėl bet kokia naujai įsigyta ginkluotės sistema verčia mūsų priešininkus atsižvelgti į augančius Lietuvos pajėgumus ir iš naujo skaičiuoti. Šitaip sustipriname atgrasymą, be to, disponuojame geležimi, kurią galime nukreipti į priešininką. Atsižvelgdamas į mūsų naujų ginkluotės sistemų kokybę ir pajėgumus, priešininkas taip pat turės atidžiai skaičiuoti, kiek gi galios jam prireiks norint įveikti, pvz., vieną Vilką taip lietuviškai vadinsis Lietuvos kariuomenės įsigytos PKM Boxer. Vis dėlto manau, kad tai, ką vadiname geležimi, yra labai svarbu, tačiau svarbiausia kariuomenės jėga yra kariai. Nei jų pasirengimu, nei motyvacija tikrai negalime skųstis. Noras ginti savo šalį, karių kovinė dvasia išliko tokia pat stipri, kokia buvo MPB Geležinis Vilkas kūrimosi pradžioje. Žinoma, vien dideliu noru ir ryžtu, toli gražu, ne viską pasieksi reikia ir technikos, ir ginklų, ir įrangos. Šiandien, manau, jau esame pasiekę gana gerą šių dviejų sudedamųjų santykį. Kaip vertinate šiuolaikinio Lietuvos kario aprūpinimą, ypač kai į kariuomenės gretas vėl grįžo šauktiniai? Šauktinius vertinu vienareikšmiškai gerai, nes į kariuomenę iš tiesų ateina puikaus jaunimo. Faktas, kad visi šaukimai į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą (NPPKT) vyko vadovaujantis savanoriškumo principu ir juo pasinaudojo itin daug šaukiamojo amžiaus jaunuolių, įrodo labai daug. Juolab, kad piliečių pasirengimas ginkluotai savo šalies gynybai yra vienas svarbiausių galimą agresorių atbaidančių veiksnių. Kalbėdamas apie karių aprūpinimą, galiu pasakyti, kad atnaujinus šaukimą į NPPKT iš pradžių susidūrėme su šiokiais tokiais sunkumais, tačiau šiandien mechanizmas veikia sklandžiai ir tiek šauktiniai, tiek ir profesinės karo tarnybos (PKT) kariai turi viską, ko jiems tarnyboje reikia. Naujos uniformos, šalmai, naujos kuprinės, karių perginklavimas visa tai yra mūsų kariuomenės esamasis laikas. Ką manote apie įvairias menines akcijas, informacines atakas, verktinių chorą, kuris pasirodė iškart, kai buvo priimtas sprendimas grąžinti NPPKT? Sunku ką nors pasakyti tokių akcijų sumanytojams ir dalyviams. Viena vertus, žmogiška būtų supykti, kita vertus, gyvename demokratinėje šalyje, kurioje kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę ir ją reikšti kokiu nors būdu. Tačiau aš, karys, Lietuvos kariuomenės karininkas, manau, kad tarnauti kariuomenėje yra pareiga, kurią, nesant įstatymuose numatytų trukdžių, privalu atlikti. Nemanau, kad jaunuolis, 9 mėnesius atitarnavęs kariuomenėje, yra labai daug praradęs savo kelyje į išsimokslinimą arba tai trukdo jo karjerai. Kaip tik atlikus NPPKT jam veriasi naujos galimybės, nes galima rinktis ir PKT. O tarnybos kariuomenėje skeptikams norėčiau priminti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato ne tik valstybės piliečių teises, bet ir pareigas, todėl siekiant turėti kuo daugiau teisių, negalima pamiršti ir savo pareigų. Ar galima palyginti dabartinius šauktinius su tais, kurie prieš 25 metus pirmieji atėjo į Lietuvos kariuomenę? Tai skirtingos kartos ir palyginti būtų labai sudėtinga. Vis dėlto paralelių yra. Ko gero, jų nemažai. Pvz., grėsmė. Prisiminkime, į Lietuvos kariuomenės gretas atėjo pirmieji šauktiniai, kai mūsų krašte dar buvo okupanto armija. Šiandien ta pati šalis kelia ne ką mažesnį pavojų. Vadinasi, ir tie pirmieji, ir dabartiniai yra motyvuoti, į kariuomenę ateina vedini to paties tikslo. Žinoma, skirtinga žmonių patirtis, skiriasi technologijos. Pirmieji šauktiniai ar

13 2017 m. Nr savanoriai buvo įkvėpti Kovo 11-osios ar Sausio 13-osios įvykių, kuriuose jie tiesiogiai dalyvavo. Dabartinė karta apie Nepriklausomybės atkovojimą žino tik iš pasakojimų, tačiau jų ryžtas ginti Tėvynę, ko gero, toks pat stiprus, nes jie puikiai žino, kas įvyko Gruzijoje, Ukrainoje, suvokia, kas gali grėsti Lietuvai. Be to, mūsų šalies istorija, pergyventos okupacijos, trėmimai, Karas po karo jiems taip pat nėra terra incognita. Pastaruoju metu tarptautinių pratybų gausa Lietuvoje yra išties įspūdinga. Kokias pagrindines pamokas išmoko brigada? Iššūkių, be abejo, yra apstu, bet pratybų gausa ir intensyvumas, kasdien įgyjama patirtis yra labai gerai. Sąjungininkų buvimas čia, Lietuvoje, yra ne tik neįkainojamas mūsų saugumo veiksnys, bet ir akivaizdi NATO vienybė čia ir dabar, aiški žinia tiek mūsų šalies visuomenei, tiek ir kai kuriems, galbūt, ne itin draugiškiems kaimynams, kad, kilus agresijai, priešui teks susidurti su tarptautine, tačiau vieninga ir itin gerai pasirengusia jėga. Kaip NATO partneriai vertina buvimą Lietuvoje? Jiems pas mus tikrai užtenka ir Coca- Cola gėrimų, ir uodų, ir Gaižiūnų poligono. Aljanso kolegos sako, kad džiaugiasi galėdami Lietuvoje tarnauti, nes daugelis jų atvyksta iš šalių, kur visai kitokios gamtinės sąlygos, jiems įdomūs jų technikos išbandymai mūsų šalyje. Net labiausiai patyrę NATO tankistai, ko gero, ne kartą naktį susapnuoja Gaižiūnų poligono smėlį ir jame klimpstančius net pačius moderniausius ir galingiausius tankus... Beje, lygiai taip pat jaučiamės ir mes, kai treniruojamės kur nors užsienyje kitokiomis nei pas mus gamtinėmis sąlygomis. Kokie rotacinę tarnybą NATO priešakinių pajėgų batalione Lietuvoje baigusios pirmosios pamainos karių įspūdžiai? Labai geri. Ne kartą teko bendrauti su plk. ltn. Christophu Huberiu. Jis yra patenkintas NATO priešakinių pajėgų karių priėmimu, gerai atsiliepia apie bendras treniruotes. Bene geriausią įspūdį partneriams paliko birželio mėnesį vykusios pratybos Geležinis vilkas 2017, nes jie galėjo veikti civilinėje teritorijoje. Vakarų šalyse tokios galimybės per karines pratybas būna itin reta išimtis, todėl įgyti tokios patirties čia, Lietuvoje, jiems buvo labai naudinga. Galiu pasakyti, jog realūs veiksmai realioje vietovėje, o ne poligone, be to, galimybė vadovauti apie karių kovinei grupei kiekvieno bataliono vado svajonė. Džiugu, kad tokia svajonė virto realybe Lietuvoje. Baigusi tarnybą NATO priešakinių pajėgų karių pamaina pažymėjo dar vieną faktorių: jie buvo maloniai nustebinti, nes, atsižvelgiant į pratybų ir treniruočių poreikius, jiems Lietuvos poligonuose buvo leista savo nuožiūra vykdyti inžinierinius darbus. Reikia pasakyti, kad kai kuriose Vakarų šalių kariuomenėse to daryti negalima net karinėse teritorijose. Mums tai puiki proga treniruotis ir veikti kartu naudojantis tokia įranga, kokios Lietuvos kariuomenė dar neturi. Kokios MPB Geležinis Vilkas sąveikos su brigadų Žemaitija ir Aukštaitija perspektyvos? MPB Geležinis Vilkas yra labiau patyrusi, o kitų dviejų brigadų uždaviniai yra specifiniai, todėl jų sąveika praplečia kariuomenės galimybes. Manyčiau, kad jos puikiai sąveikauja ir sąveikaus. Kita vertus, dvi naujos brigados yra prielaida konkurencijai, o tai MPB Geležinis Vilkas yra labai naudinga, nes ją verčia tobulėti. Ir pabaigoje dar pridursiu: gal net simboliška, kad ir mes, brigadų vadai, puikiai pažįstame vienas kitą, nes esame kartu mokęsi arba tarnavę, todėl ir mūsų vadovaujamos brigados sklandžiai sąveikauja. Kokių kariuomenės įsigijimų šiandien labiausiai laukia brigada? Apie tai jau buvome užsiminę. Ko gero, labiausiai laukiamas pirkinys yra PKT Vilkas, paskui jau išbandytos haubicos PzH Jų galią išties įvertinome. Kitą geležį prieštankinius ginklus jau turime, Javelin atsargos auga, taikliojo šaulio ginklų pasirūpinome, G36 taip pat užtenka. Taigi, vilkai toliau juda pirmyn! Dėkojame už pokalbį. Kalbino Darius Varanavičius Šių metų vasaros pradžioje Lietuvoje vyko didelės tarptautinės pratybos Geležinis vilkas I. Budzeikaitės nuotr.

14 14 Ginklo broliai Laive, prie Kazys Jonušas LIBIJOS KRANTŲ Operacija Sophia yra svarbiausia Europos Sąjungos (ES) saugumo operacija. Laivų patikra yra sudėtinga ir rizikinga užduotis, tad sėkmingas jos įgyvendinimas ne tik rodo Lietuvos karių pasirengimo lygį ir profesionalumą, bet yra svarus ir apčiuopiamas Lietuvos indėlis į tarptautinio saugumo užtikrinimą, sakė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis birželio 22 d. per Klaipėdoje vykusią iš šios tarptautinės operacijos Viduržiemio jūroje sugrįžusių 12 karių pirmos Lietuvos kariuomenės laivų apžiūros grupės sutiktuvių ceremoniją. Tris mėnesius (nuo kovo vidurio) ši grupė dalyvavo ES operacijoje Viduržiemio jūroje kartu su Vokietijos karinio laivyno aprūpinimo laivo Rhein įgula. Kalbamės su grupei vadovavusiu Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų (KJP) karininku kpt. ltn. Vyteniu Bučiu. Dvi Lietuvos kariuomenės laivo apžiūros grupės dalyvauti tarptautinėje operacijoje Sophia buvo parengtos jau 2016 m., jos buvo sudarytos KJP karių pagrindu kartu su kariais iš Karo policijos (KP), Sausumos ir Specialiųjų operacijų pajėgų. Kiek karių buvo jūsų grupėje? Kokių savybių ir kokio specifinio pasirengimo reikia šiose grupėse tarnaujantiems kariams? Kokiu tikslu į grupę buvo priimtos dvi Karo policijos atstovės? Kiekvienoje laivų apžiūros grupėje buvo po 12 karių, sakė kpt. ltn. V. Bučius. Vienas svarbiausių reikalavimų tokiai grupei yra gebėjimas drąsiai ir saugiai orientuotis jūrinėje aplinkoje (t. y. sugebėti plaukti ir pačiam išsigelbėti iškritus per laivo bortą). Be to, šaudymas nuo judančios platformos taip pat reikalauja daug įgūdžių ir patirties, tad skyrėme labai daug laiko šių įgūdžių ugdymui. Beje, trečdaliui grupės karių teko susipažinti ir su darbo laivuose specifika, patalpų išdėstymu, kovos su gaisru priemonėmis ir principais, judėjimu ir orientacija laive.

15 2017 m. Nr Grupėje taip pat buvo KP paramedikė ir tyrėja. Tyrėjos pagrindinės funkcijos kontrabandos dokumentavimas, įkalčių rinkimas ir jų perdavimas aukštesniajam štabui, na, o paramedikė, žinoma, buvo labiausiai medicinos srityje patyręs asmuo. Be to, moterys buvo parinktos tam, kad prireikus apieškoti moteriškos lyties musulmoniško tikėjimo moterį, būtų galima tai padaryti be nereikalingų komplikacijų, nes jeigu tokį veiksmą atliktų vyras, musulmoniško tikėjimo asmenys tai galėtų įvertinti labai neigiamai. Galiausiai, KP atstovių buvimas leidžia teisiškai perimti kontrabandą, suimti žmones grupei veikiant kaip atskiram vienetui, tirti incidentus, susijusius su mūsų šalies kariais, atstovaujant mūsų nacionaliniams interesams. Neįkainojama patirtis Apieškomas tarptautiniuose vandenyse plaukęs motorinis laivas El Mukthar, gabenęs kontrabandinių ginklų krovinį. Prieš išvykdami į operacijos rajoną dvi savaites treniravotės su Vokietijos karinio laivyno laivo Rhein įgula. Kada išmokote kalbėti vokiškai? Ar svetimame laive nepasijutote kaip našlaičiai valdiškuose globos namuose? Kiek žinome, jūsų Laivų apžiūros grupei vokiečiai surengė treniruotes jūroje su greitaeigiais kateriais ir desantiniu laivu. Ar anksčiau teko dalyvauti panašiose treniruotėse? Ko dar mokėtės prieš išplaukdami iš Kylio jūros uosto (Vokietija) į Viduržemio jūrą ir kelionės metu? Gerai kalbėti vokiškai taip ir neišmokome, prisipažino karininkas, nes su vokiečiais laive bendraudavome angliškai, tiesa, ne visi vokiečiai gerai kalbėjo angliškai, todėl rytiniai karininkų pasitarimai vykdavo vokiečių kalba. Taigi per visą misijos laikotarpį teko pačiam mokytis šios kalbos, kad nereikėtų kaskart prašyti vertimo į anglų kalbą. Nuo pat pirmos dienos labai gerai sutarėme su laivo įgula, tad jaustis našlaičiais tikrai neteko. Nuolat bendraudavome su vokiečiais: drauge sportavome, dirbome, treniravomės, užsienio uostuose leidome laisvalaikį, tapome tikra laivo komandos dalimi. Dar ir dabar, po misijos, palaikome ryšius su naujaisiais draugais. Jau baigiantis mūsų pamainos laikui, jie nuolat teiravosi, ar būtų galima kaip nors palikti mūsų grupę visam laikotarpiui, tad nors ir džiaugėmės grįždami namo, šiek tiek buvo liūdna palikti laivą, kurio įgula mus taip mylėjo. Vokietijoje pasitreniravome su jų karinio laivyno Laivų apžiūros grupės kariais, kurie operacijoje Sophia buvo dalyvavę anksčiau. Tai suteikė mums neįkainojamos patirties, nes iki tol pratybos Lietuvoje ir užsienyje nebuvo paremtos analogiškos operacijos pamokomis. Kartu su jais mokėmės pabėgėlių gelbėjimo ypatumų, taktikos, dalyvavome baigiamosiose pratybose kartu su laivu Rhein, per kurias buvo tikrinamas įgulos pasirengimas vykdyti būsimas operacijas. Be to, daug sužinojome apie patį laivą, konstrukciją, komandas laive ir standartines procedūras, mokėmės darnių veiksmų su įgula, aptarėme teisinius aspektus ir taikėme juos per mokymus, kai laivo įgula su laivu pavirsdavo apžiūrimu laivu, na, o mes atvykdavome į laivo apžiūrą greitaeigiais kateriais. Panašiai treniravomės Lietuvoje, taip pat Graikijoje, NATO jūrinių intervencinių operacijų rengimo centre, tačiau šiuo atveju mokymas buvau labiau orientuotas į konkrečią operaciją ir paremtas tikra patirtimi, kuri labai pravertė būnant Viduržemio jūroje. Ištirpę kilogramai Papasakokite apie laivą, jo ginkluotę, paskirtį ir techninius duomenis. Kokiose kajutėse buvote apgyvendinti? Ar pietaudavote kartu su įgula? Koks buvo maistas? Ar grupės karių nekamavo ligos, traumos ir psichologinės problemos? Kas rūpinosi jūsų grupės narių sveikata? Kokia buvo tradicinė jūsų dienotvarkė? Laivo įgulą sudarė apie 100 žmonių, tarp jų 12 lietuvių, vardijo kapitonas leitenantas. Rhein yra aprūpinimo laivas, skirtas aprūpinti karo laivus raketomis, degalais, vandeniu, atsarginėmis dalimis. Jo ilgis 100 m, plotis apie 15 m, varomas vieno variklio. Maksimalus greitis 15 mazgų (apie 30 km/h). Laivas yra ginkluotas dviem nuotoliniu būdu valdomais kulkosvaidžiais MLG-27, keletu kulkosvaidžių Browning, lengvaisiais kulkosvaidžiais MG-3. Be to, yra didelė sraigtasparnio aikštelė, ji per šią operaciją buvo uždengta specialia palapine, kad nuo saulės spindulių būtų galima apsaugoti iš jūros išgelbėtus. Laive jo įgula pietauja ir leidžia laisvalaikį kajutkompanijose, į kurias kariai yra išskirstyti pagal laipsnius: jūreiviai, vyresnieji jūreiviai, puskarininikiai ir karininkai. Į šias kajutkompanijas buvo paskirstyta ir mūsų grupė. Tai leido dar artimiau pažinti kolegas iš Vokietijos. Tiesa, kito rango kariams į bet kurią iš šių patalpų galima užeiti tik su kajutkompanijos vyresniojo žinia (net ir karininkai užeidami privalo paprašyti leidimo). Maistas laive buvo skanus ir įvairus, tik gal kiek nustebino vokiečių valgymo įpročiai, su kuriais mums, lietuviams,

16 16 Ginklo broliai įpratusiems valgyti daug mėsos, buvo gan sunku susitaikyti. Vakarienę dažniausiai patiekdavo apie val., ir tai dažniausiai būdavo paprasčiausi sumuštiniai su daržovėmis, tad iki miego iškęsti tiek užkandus būdavo gana sunku. O šiaip maistas buvo labai sveikas, visuomet gaudavome daug vaisių, daržovių, tačiau tokia dieta, karštis ir fizinis aktyvumas daugeliui karių atėmė bent po kelis kilogramus svorio. Gyvenome kajutėse po 2 arba 4 asmenis. Kaip bet kuriame laive, vietos nebuvo daug, tačiau užteko, kad galėtume jaustis komfortiškai. Mūsų sveikata rūpinosi laivo gydytoja kartu su medicinos personalu. Laive buvo operacinė, chirurgas ir medikai, pasirengę suteikti visą reikiamą pagalbą. Laimė, jos neprireikė. Dažniausiai kariai į medikus kreipdavosi dėl jūrligės, nes oras tuo metų laiku buvo neįprastai blogas. Žinoma, jūrlige susirgti gali net labiausiai patyrę jūreiviai, bet įveikti šį negalavimą visuomet padeda vaistai, specialūs pleistrai. Ilgiau plaukioję jūreiviai medikamentų stengiasi išvengti, nes vaistai sukelia mieguistumą. O ir kaip gi čia toks patyręs jūreivis sirgs jūros liga? Keldavomės 7.00 val., pusryčiai 7.30 val. Paskui 8.15 val. vykdavo rytinis karininkų pasitarimas, kuriame būdavo apžvelgiama situacija operacijos rajone, žvalgybinė informacija, būsimi planai, laivo būklė ir pan. Po rytinio pasitarimo visą šią informaciją perduodavau savo grupei lietuvių kalba. Visą rytą iki pietų (11.15 val.) karininkai ir seržantai tvarkydavome administracinius reikalus, o jūreiviams tada būdavo sporto metas. Po pietų vykdavo įgūdžių palaikymo treniruotės: taktinis judėjimas laive, šaudymas, medicinos paskaitos ir pratybos, darbas su virvėmis, ginklų priežiūra ir t. t val. seržantai ir karininkai sportuodavo, na, o jūreiviai tvarkydavo laivą. Po sporto valandėlės val. būdavo vakarienė ir laisvas laikas, dažniausiai jį leisdavome žaisdami stalo, kompiuterinius žaidimus, skaitydami ar žiūrėdami filmus. Žinoma, kartais kokios nors pratybos ar operacijos užtrukdavo kone visą dieną ar net keletą dienų. Tikrinamas kateris. Pabėgėlių gelbėjimo operacija.

17 2017 m. Nr vietų laive žmogus ES karine operacija Sophia siekiama suardyti neteisėto žmonių gabenimo ir prekybos žmonėmis Viduržemio jūros regiono pietų centrinėje dalyje verslo modelį, mokyti Libijos pakrančių apsaugos ir karinio jūrų laivyno pajėgas ir prisidėti įgyvendinant Jungtinių Tautų (JT) ginklų embargą atviroje jūroje prie Libijos krantų. Ar jūsų grupei teko bendrauti su Libijos pareigūnais, dalyvauti žmonių paieškos ir gelbėjimo operacijose? Kodėl Libijai paskelbtas ginklų embargas? Ar bijoma, kad jie pateks į nusikaltėlių rankas? Kaip manote, ar europiečiai suvokia realų migrantų krizės mastą, jos priežastis ir galimas demografines pasekmes? Ar šioje operacijoje buvo situacijų, kurios jus nustebino ir sukrėtė? Su Libijos pareigūnais bendrauti neteko, atsakė karininkas, nes mokymai vyksta tik didžiuosiuose laivuose, na, o mūsų laivas buvo skirtas tik pabėgėliams gelbėti ir ginklų embargui užtikrinti. Arčiausiai Libijos pareigūnų teko būti dalyvaujant gelbėjimo operacijoje, tačiau tada jie tebuvo stebėtojai, todėl jokio kontakto su jais neturėjome. Nors pagrindinis operacijos Sophia tikslas nėra pabėgėlių gelbėjimas, tačiau tarptautinė jūrinė teisė reikalauja, kad laivai, esantys tam tikru atstumu, gelbėtų jūroje į nelaimę patekusius žmones. Šiuo metu daugiausia migrantų išgelbsti nevyriausybinės organizacijos, karo laivai pasirūpina tik plaukiojimo priemonių sunaikinimu, kitu atveju šios yra buksyruojamos atgal į Libiją ir vėl naudojamos pabėgėliams gabenti. Kartą nevyriausybinių organizacijų laivams priėmus per didelį kiekį žmonių ir pasibaigus jų geriamojo vandens atsargoms, laivas Rhein taip pat buvo nusiųstas į gelbėjimo operaciją. Tą dieną per 14 valandų iš įvairiausių plaukiojimo priemonių į laivą surinkome žmogų, susprogdinome medinę valtį, sunaikinome 5 plaustus ir tiek pat pripučiamų guminių valčių. Vėliau šiuos asmenis beveik 2 dienas plukdėme į Italijos uostą, dar 2 dienas truko jų išleidimas į krantą. Visą tą laiką mūsų kariai užtikrino laivo apsaugą ir minios kontrolę, nes dar prieš misiją buvo suskaičiuota, kad laivas maksimaliai gali paimti 700 žmonių, tad šiuo atveju jis buvo visiškai perpildytas. Lietuvos kariuomenės laivų apžiūros grupė Vokietijos kariname laive Rhein. Laivo kajutėje mūsų pašnekovui teko prisiminti studijų metus, praleistus JAV karinio laivyno akademijoje (iš ciklo Kambarių tvarkymo menas ). Manau, realų migrantų krizės mastą ir pasekmes suvokia tik tų šalių gyventojai, kuriuos ši krizė palietė labiausiai Italijos, Graikijos ir Vokietijos. O mes, gyvendami Lietuvoje, esame toli nuo visko, kas vyksta Viduržemio jūroje, ir apie tai retai tesusimąstome. Italijoje pabėgėlių stovyklos nuolat plečiasi, tad šios šalies vyriausybė kartu su ES stengiasi kuo daugiau rūpintis pabėgėlių srautų stabdymu, investuodama į stabilumą Libijoje ir Libijos pakrančių apsaugos aprūpinimą bei mokymą. Libijai ginklų embargas paskelbtas siekiant bent kiek pristabdyti civilinį karą. Šalyje susiformavo 2 pagrindinės jėgos, kurios yra palaikomos skirtingų pasaulio galių, o be jų dar yra dešimtys įvairių karinių grupuočių, turinčių savų tikslų (įskaitant ir vadinamąją Daesh). Šios grupuotės tarpusavyje kariauja ir bando jūriniu keliu aprūpinti savo karius. Siekdamos sumažinti užsienio šalių įtaką ir ginklų judėjimą pačioje šalyje, JT paskelbė ginklų embargą. Turbūt labiausiai mane pašiurpino situacijos su mažais vaikais. Vieną pripučiamą valtį visiškai atsitiktinai aptikome apie 40 km nuo kranto. Į ją buvo prigrūsta apie 120 žmonių. Emigrantai neturėjo visiškai jokio maisto ar vandens, o jauniausiam kūdikiui tebuvo 2 savaitės. Jų kelionė į Europą galėjo baigtis labai tragiškai, nes iki artimiausio kranto buvo net apie 300 kilometrų. Kitą kartą tarp pabėgėlių teko matyti šeimą, kurios abu tėvai puikiai kalbėjo angliškai, jie buvo sirai. Kartu keliavo dvi 7 10 m. mergaitės. Sunku net įsivaizduoti, kiek laiko ir kaip truko jų kelionė, ką matė tie vaikai.

18 18 Ginklo broliai Išgelbėjus visus pabėgėlius (tokioje medinėje valtyje gali būti iki 800 asmenų). jog į Laivų apžiūros grupę bus atidengta ugnis, yra minimali. Patekę į laivą pamatėme, kad didžioji dalis įgulos stipriai serga jūros liga, visi ginklai buvo padėti, dėtuvės atjungtos. Deja, tai buvo vienintelė laivo apžiūros operacija, kurioje teko dalyvauti. Ginklai nelaimėlių laive Pranešta, kad jūsų grupės kariai gegužės 1 d. vakare apieškojo su Libijos vėliava tarptautiniuose vandenyse plaukusį motorinį laivą El Mukthar ir konfiskavo kontrabandinių ginklų krovinį. Ar būta rizikos, kad ginklus gabenusio motorinio laivo įgula priešinsis? Juk minėtame laive, kiek žinau, suradote kulkosvaidžių, automatų AK47, granatsvaidžių, minosvaidžių, granatų, sprogmenų ir kitos amunicijos, kurie galėjo būti nukreipti prieš jus. Ar vėliau teko dalyvauti panašiose laivų patikrose? Rizika egzistuoja visuomet. Jeigu jos nebūtų, manau, į tokią operaciją kariai Iš El Mukthar perimtas kontrabandinių ginklų krovinys. nebūtų siunčiami. Viduje buvę žmonės turėjo ginklų kontrabandą, patys buvo ginkluoti, tačiau geranoriškai sutiko ginklus sudėti, pasitraukti nuo ant laivo pastatyto sunkiojo kulkosvaidžio DŠK. Radijo ryšiu jie bendravo draugiškai ir geranoriškai. Jų katerio maksimalus greitis buvo toks pat kaip ir mūsų laivo, tad galimybės pabėgti jie neturėjo. Galiausiai į jų katerio sraigtą įsipynė virvė, o tam, kad ją pašalintų, jie neturėjo nardymo įrangos, tad bet kokio pasipriešinimo atveju jų laukė šimtaprocentinė mirtis. Į juos buvo nukreipti laivo kulkosvaidžiai, visą judėjimą sekė apžiūros grupės snaiperis. Įvertinęs visus šiuos dalykus ir pasitaręs su laivo vadu nusprendžiau, kad grėsmė, Ką naujo sužinojote apie vokiečių jūrininkų tradicijas ir papročius? Ar neteko dantų šepetėliu zulinti denio? Ar buvo bendrų šventinių renginių su laivo Rhein įgula? Kuo skirdavosi šventinės vaišės nuo standartinės vakarienės? Ką veikdavote laisvalaikiu? Šveisti denio datų šepetėliu tikrai neteko. Apie vokiškas jūrines tradicijas jau šiek tiek žinojau iš savo kolegų lietuvių, kurie studijavo Vokietijos karinio laivyno akademijoje. Jūrinių tradicijų pažeidimai dažniausiai baudžiami alaus dėže įgulai, tačiau ir šių praktiškai nebuvo, nes į mūsų prasižengimus (atsisėdimas draudžiamoje vietoje, varpo skambinimas kajutkompanijoje ar pan.) buvo žiūrima pro pirštus, juk mes svečiai, visų taisyklių bei papročių žinoti negalime. Šventiniai renginiai dažniausiai vykdavo krante. Jų nebuvo daug. Jūroje tam paprasčiausiai nebūdavo laiko ir galimybių. Krante per šventes buvo kepama mėsa (barbekiu), patiekiamas skanesnis maistas, būdavo leidžiama pasimėgauti alumi, grodavo muzika. Gimtadieniai būdavo švenčiami jūroje. Visa laivo įgula susirinkdavo sraigtasparnio aikštelėje, kaltininikai turėdavo išgerti stiklinę laivo virėjų pagaminto bjauraus gėrimo, paskui visa įgula angliškai sudainuodavo Happy birthday. Laive turėjome ir kapelioną, tad kiekvieną sekmadienį buvo aukojamos mišios. Laisvalaikiu dažniausiai žaisdavome stalo, kompiuterinius žaidimus, mokėmės kalbų (anglų, vokiečių), žiūrėjome filmus, skaitėme knygas. Su namiškiais galėjome bendrauti elektroniniu paštu, galėjome pasinaudoti laivo palydoviniais telefonais. Trūko nebent lašinių ir kumpio Ar situacija Viduržemio jūros regiono pietų centrinėje dalyje, į konfliktą Sirijoje įsitraukus Rusijai, netapo itin komplikuota, ar pastebėjote kokių nors išorinių per-

19 2017 m. Nr mainų? Kokiuose uostuose teko švartuotis? Koks uostas sužavėjo ar nuvylė? Pabėgėlių skaičius iš Sirijos mūsų atsakomybės rajone buvo labai minimalus, tad jokių didesnių permainų nepastebėjome, o migrantų laivai visuomet yra tokios blogos būklės, kad jais pasiekti Europą jie neturi visiškai jokių galimybių. Jų vienintelė viltis nevyriausybinių organizacijų ar pro šalį praplaukiantys krovininiai laivai. Nevyriausybinių organizacijų laivai dažniausiai laukia prie Libijos teritorinių vandenų ribos ir vos tik pabėgėliai kerta tą nematomą liniją, juos priima į savo laivus. Dažnai pabėgėlių valtys ar plaustai praplyšta ir žmonės paprasčiausiai nuskęsta, nes jų liemenės prikimštos paprasčiausios kempinės, o tai dar greičiau skandina. Standartinis laivo ciklas 14 dienų jūroje, 4 krante, todėl teko apsilankyti keliuose uostuose. Labiausiai sužavėjo Katanijos uostas Sicilijoje. Nuostabi gamta, architektūra, laisvu laiku autobusu nuvykome iki Etnos ugnikalnio. Tuo metu Katanijoje oras buvo įkaitęs apie 25 C, o Etnos ugnikalnio viršūnėje buvo 5 C žemiau nulio ir visą dieną snigo. Šis kontrastas sužavėjo. Dar teko lankytis Maltos, Augustos, Messinos, Kretos uostuose. Labiausiai turbūt nuvylė Augusta, tai mažas miestelis, tačiau visur mėtosi šiukšlės, pakelės apleistos, bėgioja benamiai šunys. Ką galėtumėte pasakyti apie turėtą ekipuotę ir ginkluotę? Ar dėvėjote standartinę KJP uniformą? Ar ten su ja ne per karšta? Ar naudojote individualias ryšio priemones? Ar prireikus buvo numatyta kokia nors oro parama? Ko gailėjotės nepasiėmę išvykdami iš Lietuvos? Ar teko išsimaudyti Viduržemio jūroje? Ar laive sudarytos sąlygos sportuoti? Didžioji dalis turėtos ekipuotės ir ginkluotės labai pravertė. Labiausiai, ko gero, nebuvome pasirengę ir nesitikėjome tokio didelio Viduržemio jūros vandens poveikio turėtai įrangai. Po bet kokio kontakto su vandeniu nedažytos ar šiek tiek pažeistos metalinės dalys kaip mat rūdijo, tad teko viską maudyti tepale. Į misiją vykome su standartine KJP uniforma. Ji buvo patogi iki maždaug balandžio mėnesio, kai oras lauke įkaisdavo iki C. Vėliau, kai lauke plieksdavo 30 laipsnių karštis, dėvėti šią uniformą dėl jos storo audinio ir impregnavimo tapdavo tikra kančia. Net ir stovint lauke be neperšaunamos liemenės prakaitas tiesiog bėgdavo upeliais, o su visa įranga ir ginklais tas efektas tik dar padidėdavo, tad džiaugiamės, kad bent jau mūsų pamaina atsivežė ir dykumų uniformą. Per visas operacijas naudojomės individualiomis radijo ryšio stotelėmis, tad komunikuoti buvo paprasta, nors iš Kai laivas Rhein buvo nusiųstas į pabėgėlių gelbėjimo operaciją, per 14 valandų iš įvairiausių plaukiojimo priemonių į laivą surinkta daugiau kaip žmonių.

20 20 Ginklo broliai pradžių kildavo sunkumų dėl radijo ryšio drausmės. Tokios įrangos užtekdavo net ir bendraujant su išore iš pačių žemiausių laivo denių. Paramos iš oro galėjome tikėtis tik iš kitų operacijoje dalyvavusių laivų. Ne visi jie turėjo sraigtasparnius, tačiau kritiniu atveju buvo galima sulaukti evakuacijos į krantą. Be to, mūsų laivo operacinės galimybės taip pat buvo gana didelės. Turbūt labiausiai iš Lietuvos gailėjomės nepasiėmę lašinių, kumpio. Vokiečiai maitinasi labai sveikai, tad mėsos jūroje mums išties trūkdavo. Dažnai jūroje pakalbėdavome, kaip grįžę valgysime lašinius, cepelinus ir visas kitas lietuviškas gėrybes. Teko išsimaudyti Viduržemio jūroje. Vokiečiai vieną kartą surengė maudynes tiesiog viduryje jūros. Laivas nuleido savo valtį, kuri prireikus būtų naudota gelbėti skęstančiuosius, o visi norintieji galėjo šokti nuo laivo borto į vandenį, į beribį baseiną, kur gylis po kojomis siekė kelis šimtus metrų. Keistas, kartu galbūt net šiek tiek bauginantis jausmas maudytis tokioje vietoje, kur artimiausias krantas yra už 50 kilometrų. Žinoma, maudėmės ir prie kranto, kai tik turėjome galimybę. Sąlygos sportuoti buvo gana neblogos. Gaila, trūko bėgimo takelio, tad tekdavo sukti metrų ratus sraigtasparnio aikštelėje, tačiau galėjome naudotis stacionariu dviračiu, bokso kriauše, irklavimo treniruokliu. Vis dėlto daliai mūsų labiausiai patiko sportas sraigtasparnio aikštelėje, gryname ore. Ten ant palapinės atramų sukabindavome treniruoklius TRX (kabančių diržų sistema, kuri leidžia atlikti įvairius jėgos pratimus naudojant kūno svorį red.), jie padėdavo palaikyti fizinę formą. Ką dar įdomaus ten patyrėte? Kokį poveikį padarė ši misija Jūsų įsitikinimams? Ar norėtumėt dar kada nors praleisti jūroje keletą mėnesių? Viena vertingiausių patirčių man, kaip karininkui, buvo galimybė vadovauti mažai, tačiau labai motyvuotai iš skirtingų padalinių sudarytai komandai. Ten atstovavome ne tik sau, bet ir visai mūsų šaliai, visai kariuomenei. Manau, NATO partnerių nenuvylėme. Kariai po misijos buvo apdovanoti Vokietijos kariuomenės operacijų vado padėka. Ši misija privertė kitaip vertinti visa tai, ką turime čia, Lietuvoje. Ten žmonės rizikuoja gyvybe dėl galimybės gyventi Europoje, daliai jų ši kelionė baigiasi mirtimi. Misija privertė kitaip pažvelgti į kasdienius dalykus ir būti dėkingesniems už tai, ką turime čia ir dabar. Esu karinio laivyno karininkas, todėl jūroje tenka praleisti nemažai laiko. Kaskart sugrįžus į krantą būna labai keista. Iš pradžių sunku įsilieti į kasdienį gyvenimą krante, tada į jūrą sugrįžti nesinori, tačiau, praėjus kuriam laikui, nuo kranto į jūrą pradedi žvelgti su tam tikru ilgesiu. Kpt. ltn. V. Bučius apie save Gimiau 1988 m. Kaune m. pradėjau mokytis Punios pagrindinėje mokykloje (Alytaus r.), vėliau (nuo 2004 m.) mokslus tęsiau Alytaus Jotvingių gimnazijoje. Būdamas abiturientu įsivaizdavau esąs tvirtai apsisprendęs studijuoti informacines technologijas, nors galvoje taip pat sukosi mintys ir apie studijas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje (LKA). Dalyvavau programavimo konkurse ir pabuvęs tarp programuotojų galiausiai nusprendžiau tapti karininku. Prie šio sprendimo gana daug prisidėjo ir narystė Lietuvos šaulių sąjungoje (LŠS), kurioje buvau nuo 13 metų m. įstojau į LKA. Nors jau žinojau apie galimybę dalyvauti tarptautiniame konkurse studijoms Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) karo mokyklose, bet tuo metu dar nesinorėjo palikti savo šalies. Būdamas pirmakursis susipažinau su karininku, JAV karinio laivyno akademijos absolventu, kuris anuomet tarnavo Antrajame operatyvinių tyrimų departamente. Šio žmogaus asmeninis pavyzdys, pasakojimai apie studijas, sporto galimybes įkvėpė ryžto skirti visas jėgas, kad būčiau priimtas studijuoti JAV karinio laivyno akademijoje. Jūra mane visuomet traukė, ten nuo pat mažens praleisdavau bent kelias dienas per atostogas, bet dar labiau traukė galimybė dirbti su pažangiausiomis technologijomis, šias žinias taikyti tarnyboje karo laive. Pirmaisiais metais ten įstoti nepavyko, pritrūko anglų kalbos įgūdžių, užtat visus kitus metus tobulinau jos ir matematikos anglų kalba žinias. Ir šios pastangos atsipirko 2008 m. pradėjau studijuoti Anapolyje (Merilando valstija) JAV karinio laivyno akademijoje kartu su dar 11 iš skirtingų šalių atvykusių kariūnų ir bendrakursių amerikiečių. Ten baigiau mechatronikos (mokslo ir technikos šaka, aprėpianti elektrotechniką, mechanines sistemas ir kompiuteriją red.) studijas. Mokslai sekėsi puikiai, tad po 4 m. baigiau Mechatronikos garbės mokslų programą su pasižymėjimu (angl. with distinction). Pasaulyje labai maža tokių vietų kaip JAV karinio laivyno akademija, kuri leidžia maksimaliai patobulėti per ketverius studijų metus. Paskaitas apie lyderystę, verslą, taktiką skaito patys garsiausi JAV generolai, admirolai, verslininkai, politikos atstovai. Kasdien vyksta seminarai įvairiomis temomis apie geopolitiką, istoriją, kultūrą, netgi meną. Čia kiekvienas gali atrasti save ir tobulėti karininko pasirinktoje srityje. Mus nuolat lydėjo kalbos apie garbę ir lyderystę. Dėstytojai per egzaminą palikdavo klasę, paskutiniam pabaigusiajam rašyti nurodydavo visus rašto darbus palikti kabinete, bet niekam net nekildavo mintis bandyti nusirašyti. Garbės suvokimas buvo giliai įteigtas kiekvienam būsimam karininkui. Be to, akademijoje buvo pačios moderniausios laboratorijos, lengvai prieinamos kariūnams klasės mažos, dėstytojai entuziastingi ir bet kada pasirengę ištiesti pagalbos ranką. Net jei esi vienintelis, kuris nesuprato kokios nors paskaitos dalies, bet kuris dėstytojas pasiliks po darbo valandų ir asmeniškai su tavimi dar kartą paaiškins nagrinėtą temą. Mokytis buvo labai sunku, nuolat teko kęsti miego trūkumą, net ir savaitgaliais. Tuo pat metu dar reikėjo užsiimti sportu. Akademijoje buvau bokso (vėliau kovinio šaudymo) komandos narys. Studijuodamas akademijoje gerokai praplėčiau akiratį, mokiausi apie lyderystę iš žmonių, kurie pagrįstai gali būti vadinami didvyriais, itin daug sužinojau tiek apie technologijas, tiek apie politiką ir kultūrą. Daug keliavau, susipažinau su žmonėmis, kuriuos didžiuodamasis galiu vadinti tikrais savo draugais. Šiuo metu tarnauju priešmininiame laive M54 Kuršis Radioelektroninės kovinės dalies vadu. Operacija Sophia man buvo pirmoji, tikiuosi, ne paskutinė misija. Tarnaudamas KJP esu skersai išilgai išmaišęs Bal- Kpt. ltn. Vytenio Bučiaus asmeninio albumo nuotraukos

21 2017 m. Nr tijos jūrą, budėjęs NATO priešmininių laivų junginyje, su kuriuo keturis su puse mėnesio plaukiojome šalia Prancūzijos, Anglijos, Norvegijos, esu 3 pusmečius budėjęs Baltijos šalių priešmininių laivų junginyje, tad po keletą kartų dalyvavau visose didžiausiose Baltijos jūroje vykstančiose jūrinėse pratybose. Pomėgių turiu daug, tačiau pats didžiausias bėgimas. Jau nuo 2010 m. bėgu daug ir dažnai. Ypač patinka ultramaratonai, jų trasos driekiasi per gražias vietoves. Tai bet kokia distancija, kuri yra ilgesnė už maratono. Nuo 2010 m. esu dalyvavęs jau šešiuose ultramaratonuose. Deja, dažnai būnant jūroje pasiruošti ir dalyvauti tokiose varžybose ypač sunku, tačiau bent kartą per metus stengiuosi patikrinti savo galimybių ribas. Pati ilgiausia įveikta distancija 100 kilometrų. Bėgdamas miškais jaučiuosi laisvas, atitrūkęs nuo visų rūpesčių. Taigi grįžęs iš jūros į krantą pirmiausia stengiuosi atrasti laiko bėgti bent 10 km miško takeliais. Be to, dar užsiimu jėgos aitvarų sportu, retsykiais žaidžiu sieninį, paprastai vadinamą skvošu, rečiau krepšinį, daug skaitau, dažniausiai knygas apie geopolitiką, partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje, Artimuosius Rytus, lyderystę. Judėjimas ir žinios man yra vieni didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Mano bakalauro programoje buvo nemažai programavimo, tad jo principų taip pat stengiuosi nepamiršti. Būtent todėl laisvu laiku išmokau programuoti Java kalba, o pats geriausias būdas įtvirtinti žinias praktika. Tai buvo viena iš motyvacijų gimti Android aplikacijai Aplink mane, kuria, tikiuosi, paskatinsiu mūsų krašto gyventojus keliauti po Lietuvą. O pačią aplikacijos idėją pamėtėjo gyvenimiška patirtis. Dar man būnant LŠS studentų korporacijos Saja nariu, Klaipėdos rajone prieš Vėlines tvarkėme partizanų žūties vietas. Vienos jų miškų glūdumoje niekaip neradome. Tuomet pagalvojau, kad būtų gerai, jei visos šios vietos būtų įamžintos GPS koordinatėmis ir būnant bet kurioje Lietuvos vietoje, galėtume surasti tokias vietas aplink save. Pradėjau po truputį internete ieškoti informacijos, lipdyti duomenų bazę, prašyti draugų mano programėlėje žymėti jų aplankytas įdomias Lietuvos vietas. Tai didelis ir sunkus darbas, bet po truputį jau yra progreso ir šiuo metu programėlėje esu pažymėjęs per 400 lankytinų vietų Lietuvoje, kurias galima surasti ir pamatyti aplink save arba jūsų nurodytoje vietoje Lietuvoje. Pats labai mėgstu keliauti. Manau, kad mes nuolat žvalgomės į užsienį, nors labai mažai pažįstame savo šalį. Studijuodamas JAV karinio laivyno akademijoje buvau įsitraukęs į projektą, kurio tikslas parodyti, kaip optinė tėkmė (vabzdžių naudojamas navigacijos principas) gali būti taikoma skraidančių mikroorlaivų navigacijai patalpose. Tą padaryti man sėkmingai pavyko. O Aplink mane laisvalaikio kūrinys, jį po truputį tobulinu. Su JAV karinio laivyno akademijos kadetais prie jūrų pėstininkų orlaivio V 22 Osprey.

22 22 Gyveni mokaisi Kariūnų studijos KOLORADO SPRINGSE Kazys Jonušas Kai visi sėkmingai išlaikiusieji kvalifikacinį egzaminą Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) IV kurso kariūnai liepos 28 d. išsirikiavo Simono Daukanto aikštėje Vilniuje, kad jiems iškilmingai būtų suteiktas pirmasis karininko leitenanto laipsnis ir būrio vado kvalifikacija, tarp jų išsiskyrė keli absolventai, pasipuošę mėlyna Karinių oro pajėgų (KOP) uniforma. Du iš jų Lauryną Galdiką ir Matą Lėcką paprašėme papasakoti apie šiemet baigtas studijas Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) karinių oro pajėgų akademijoje Kolorado Springse (Kolorado valstija). Kariūnas (dabar jau leitenantas) L. Galdikas žemaitis, kilęs iš Plungės. Ten baigęs Senamiesčio vidurinę mokyklą išvyko mokytis į Daniją, kur Orhuso (dan. Århus) koledže įgijo profesinį elektronikos inžinieriaus išsilavinimą ir po metų (2012 m.) pradėjo studijas LKA. Metus pasimokęs Lietuvoje, išvyko studijuoti į JAV karinių oro pajėgų akademiją (angl. United States Air Force Academy) Kolorado Springse. Ten ketverius metus mokėsi kompiuterių inžinerijos ir šių metų gegužės 24 d. jam buvo įteiktas bakalauro diplomas. Sakė, pretenduojąs tarnauti KOP Aviacijos bazėje, Nuotoliniu būdu valdomų orlaivių grandyje, o ką konkrečiai ten turėsiąs daryti, dar nežinąs. Žinoma, tikisi, kad darbas bus susijęs su aukštosiomis technologijomis ir orlaivių valdymu. Lakūnu tapti, prisipažino, ne-

23 2017 m. Nr svajojęs. Valdyti rimtų karinės paskirties orlaivių dar nemėginęs, juk nuėjęs į parduotuvę tokių nenusipirksi. Su civilių naudojamais dronais, sakė, žaidęs, bet kariuomenėje, aišku, naudojami sudėtingesni. Paklausus apie pomėgius, prisipažino, kad ir anksčiau noriai slidinėdavęs, bet Kolorado valstijoje tiesiog susižavėjęs šiuo sportu. Slidinėtojams ten atsiveria puikios galimybės olimpinės trasos, vieni populiariausių slidinėjimų kurortų pasaulyje Aspenas, Veilas, be to, kiti patogūs kalnai ir slėniai. Ten kiekvieną žiemą Laurynas mėgaudavosi sniego teikiamais malonumais. Be to, trejus metus lankė bokso treniruotes, patinka lengvasis kultūrizmas. Nepraleido progos kopti į kalnus, žodžiu, stengėsi gyventi aktyviai. Pasiteiravus, ar jo noras tarnauti kariuomenėje nesusijęs su vaikiškais eksperimentais, tarkim, pasidarytu šautuvu, fejerverkais ar naujų sprogmenų bandymais, Laurynas nusijuokęs paneigia šią prielaidą ir sako, kad veikiausiai pasirinkti kario likimą jį paskatino kiti romantiški polėkiai, nuotykių kupinas gyvenimo būdas, suvokimas, kad karininkas ne vien profesija, net nevilkėdamas uniformos jis nepraranda įgūdžių, būna tiesus, sportiškas ir tvarkingas. Kitas mūsų pašnekovas M. Lėckas gimė 1991 m. Vilniuje m. baigęs Martyno Mažvydo vidurinę mokyklą, dėl medicininių priežasčių, sakė, negalėjęs stoti į LKA, todėl nenorėdamas tuščiai praleisti metų pradėjęs studijas Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. Vis dėlto po metų (2011 m.) įstojo į LKA pirmą kursą, nes visąlaik planavęs tapti Lietuvos karininku. Pasirinko transporto ir logistikos specialybę, pasak jo, labiausiai susijusią su technika. Dar po pusantrų metų įstojo į minėtą KOP akademiją Kolorado Springse ir 2013 m. birželio 18 d. išvyko ten studijuoti elektros ir elektronikos inžinerijos. Po ketverių metų sugrįžęs lengviau atsiduso pagaliau pasiektas mokslinis bakalauro laipsnis. Be to, pelnyta JAV inžinieriaus praktikanto (interno) licencija. Tai buvo šios KOP akademijos pasiūlyta programa, kad baigusieji inžinerines specialybes gali akademijos finansuojami išsilaikyti specialius testus ir gauti inžinieriaus licenciją. JAV vadinamoji interno licencija yra pirmasis žingsnis siekiant profesionalaus inžinieriaus licencijos tam (priklauso nuo konkrečios Laurynas ir Matas su Valstybės vėliavomis pirmakursių krikštynų žygyje, kuriame dalyvauja tik pakrikštyti pirmakursiai ir ketvirto kurso kariūnai. valstijos) reikėtų maždaug ketverių metų darbo patirties inžinerijos srityje (magistro studijos į šią patirtį taip pat dažniausiai įskaitomos). Padirbėjęs inžinieriumi ir sukaupęs ketverių metų patirtį, Matas galėtų laikyti profesionalaus inžinieriaus kvalifikacinį egzaminą, tada gautų visavertę licenciją ir galėtų vertinti (priimti ar atmesti) šioje srityje teikiamus projektus. Iš pomėgių Matas pasirinko Rytų kovas, kaip ir Laurynas dalyvavo akademijos bokso komandoje (jis metus, Laurynas trejus). Tiesa, nemažai laiko aukoja jį dominantiems techniniams elektronikos ir inžinerijos projektams realizuoti šiek tiek domisi modeliavimu, robotika, mikrovaldiklių programavimu. Neatsispiria ir mechaninės inžinerijos pagundoms taiso ir modifikuoja automobilius, išmoko suvirinimo darbų. Sugrįžęs į Lietuvą Matas tikisi pabaigti JAV pradėtą piloto licencijos įgijimo procedūrą ir pretenduoti į lakūno pareigas KOP. Jo ambicingas tikslas tapti sraigtasparnio pilotu. Nors nei tėvas, nei senelis sovietų kariuomenėje netarnavo, netgi aktyviai jos vengė tėvas iki šiol džiaugiasi nepatekęs į Afganistaną, kai baigęs universitetą ten galėjo būti pasiųstas kaip karininkas. Matas sako paveldėjęs mamos iminėje egzistavusį polinkį siekti karinės karjeros, o jo prosenelis iš tėvo pusės, tarpukariu tarnavęs kariuomenėje, jam visuomet buvęs geru pavyzdžiu, bet tarnauti Lietuvai, būti karininku vaikinas pasiryžo pats, niekieno neskatinamas. Tiesa, motyvacija pamažu keitėsi geriau pažinus realią tarnybą, bet nuo mažumės puoselėtas noras nedingo, o pastangos darėsi vis atkaklesnės. Studijuodamas daug vilčių siejęs su KOP vaikinas ir toliau norėtų likti jose bei tapti lakūnu. Kada nors, kai ateis laikas palikti kariuomenę ir išeiti į atsargą, Matas norėtų tęsti aviatoriaus karjerą, jeigu bus įmanoma, įsidarbinti civilinėje aviacijoje. Norėtų pakeliauti, pamatyti daugiau pasaulio. Nori valgai, nori ne Paklausus apie studijas Kolorado Springse, Laurynas mintyse bando prisiminti datą, kada jas pradėjo. Regis, Matas nemeluoja 2013 m. birželio 18 d., o baigė šių metų gegužės 24-ąją. Tai buvo jų paskutinė diena JAV karinių oro pajėgų akademijoje. Visus ketverius metus ir jis, ir Matas gyveno tenykštėse kareivinėse prie pat fakulteto, valgyklos ir sporto salės. Kas pusmetį keisdavosi kambariais, vasaromis dažniau. Užsieniečiai mokėsi drauge su amerikiečiais, tik ant atvykusiųjų iš svetur uniformos krūtinės aukštyje būdavo prisegtas antsiuvas, iš kurios jis šalies, pavyzdžiui, Lietuvos, Moldovos ar, sakysime, Malaizijos. O šiaip visų uniforma buvo vienoda amerikietiška, tik atvykėliams dar suteikta privilegija prisisegti

24 24 Gyveni mokaisi Laisvalaikiu Laurynui teko pašaudyti iš beveik visų Amerikos kariuomenės bazinių ginklų (pradedant XVIII a.). Jo rankose II pasaulinio karo bazuka. Paskutinė kasmetinė kariūno nuotrauka. Laurynas su ketvirtakursio uniforma. išsiskirsto prie paskirtų stalų su savo būriais ir pietauja. Jei rytais tekdavo valgyti pusryčius, procedūra būdavo tokia pat, nors dažnai leisdavo rinktis: nori valgai, nori ne. O vakarienė būdavo nuo 17 iki 19 val., veikdavo užkandinė, kada nori atsisėdi ir pavakarieniauji. Pirmame kurse, kol priprato pasisotinti, dažnai pritrūkdavo laiko. Beje, amerikiečiai tokią situaciją vertino atsakingai, žinojo, jeigu fiziniai krūviai dideli, reikia atgauti jėgas. Oi, mano apetitas buvo neprastas ir maisto netrūko, sako Laurynas, tik nespėdavome prisikimšti tiek, kiek norėdavome. Per bazinius kario kursus Laurynui teko dalintis kambarį su trim kolegomis, paskui dažniausiai su dviem, o daugiau kaip pusmetį, tiksliau, pusantro semestro, kambaryje karaliavo vienas. Paprastai kambariai ten skirti dviem žmonėms, patikslina Matas. Toks standartas. Vietovė (pasak Lauryno, ne mieste, ne prie Šilo tilto), kur įsikūrusi tenykštė akademija, kariūnams atrodė mažumėlę neįprasta. Šalia aukšti Uoliniai kalnai (angl. Rocky Mountains). Jų papėdėje didelė akademijos teritorija, matoma iš lėktuvo. Daug atviros vietos, dideli automobiliai, platūs keliai, milžiniška bazė. Akademisavo vėliavos ženklą ant dešinio peties. Maitindavosi visi ten pat, valgykloje, priklausė nuo sezono ir vadų kai kada pusryčius reikalaudavo valgyti, o kartais ne. Pietūs dažniausiai buvo privalomi visi išrikiuojami, nužygiuoja prie valgyklos, Kaip ir daugelyje JAV karinių mokyklų, taip ir KOP akademijoje kiekvienam kariūnui priskirta globėjų šeima. Jie savanoriai, be jokio atlygio padeda jau- ja yra atokiau nuo gyvenviečių, draugo pasakojimą papildo Matas, vien tam, kad išvažiuotum iš bazės automobiliu, užtrunki apie 20 minučių (priklauso nuo to, iš kur pajudi šiaurinių ar pietinių vartų). Šiaip ar taip, kareivinės, kuriose gyvena kadetai, pastatytos gana toli nuo likusio pasaulio. Jose yra lankymo valandos, kai visi civiliai gali atvykti aplankyti kadetus, bet į karinę bazės teritoriją patenkama tik su specialiais leidimais. Iš pradžių, norėdami išvažiuoti į miestą, lietuviai, kaip ir kiti akademijoje studijavę užsieniečiai, skolindavęsi automobilius iš vyresnių kursų kadetų, nes tik trečiakursiams ir ketvirtakursiams leidžiama juos turėti, o paskui Matas įsigijęs savo ratus. Prie akademijos yra aikštelė, kurioje galima statyti savo automobilį. Jį registruodamas akademijoje gauni leidimą parkuotis nemokamai. Laurynas savo automobilio neįsigijo. Jeigu prireikdavo, skolindavosi iš draugų ir kambariokų. Ten populiarūs galingi automobiliai, ir pilnos miesto gatvės šių monstrų buvo vienas iš Lauryną Amerikoje nustebinusių reiškinių. Juos vairuojančios mažaūgės moterys vos įžiūrimos. Anot Lauryno, įdomiai atrodo. Globėjai, draugai ir mokytojai Išleistuvių ir diplomų įteikimo proga pagerbtos užsieniečių studentų kilmės šalys. Paminėjus Lietuvos vardą iškilo Trispalvė.

25 2017 m. Nr Per baigimo ceremoniją Matas laikė iškėlęs Lietuvos istorinę vėliavą. Matas Lėckas su V-22 Osprey įgulos šalmu orlaivio viduje (ir prie jo). niems, tiek užsieniečiams, tiek saviems. Lauryno globėja buvo rezervo karininko plk. ltn. Steveno Coppa os ir jo žmonos Audros šeima. Po poros metų karininkas buvo sugrąžintas į aktyvią tarnybą, todėl jam teko išsikraustyti. Žodžiu, po dvejų metų netekau mane globojusios šeimos, bet nenuliūdau, sako Laurynas, nes didelės paramos man jau nebereikėjo. Vėliau ryšys nenutrūko, iki šiol bendraujame. O pirmuose kursuose tokia parama itin svarbi padeda ištrūkti iš akademijos. Jeigu sekmadieniais kitur į miestą neišleidžia, tai pas globėjus prašom. Ir jie visuomet noriai priimdavo, pavaišindavo namie gamintu maistu, supažindino su savo draugais. Matas irgi turėjo savo globėjus Jeniffer ir Thomas ą Exline us ne karininkus, o paprastus karius. Jeniffer buvo išėjusi į atsargą gerokai anksčiau, o jos vyras turėjo vieną iš aukščiausių JAV KOP puskarininkių laipsnių buvo vyresnysis viršila (angl. senior master sergeant). Jis dirbo vienoje iš daugelio bazių, esančių prie Kolorado Springso Šajeno kalno Oro pajėgų bazėje (angl. Cheyenne Mountain Air Force Station) kariniame komplekse su slėptuve nuo atominio ginklo smūgių. Kai po dvejų mūsų pažinties metų Thomas as išėjo į atsargą, sakė Matas, po iškilmių ceremonijos jis pakvietė mane kartu su visais savo šeimos nariais į tą didelį bunkerį ir aprodė mums. Man tai bene įspūdingiausi vaizdai, matyti Amerikoje. Ir šiaip aš jų šeimoje praleisdavau labai daug laiko kone kiekvieną savaitgalį, kai tik galėdavau išvykti iš akademijos. Labai puikiai sutarėme ir bendraujame iki šiol. Net po studijų jų namuose buvau šiek tiek pasilikęs, kol sutvarkiau reikalus, tikiuosi, kad jie netrukus aplankys mane Lietuvoje. Dauguma Mato draugų buvo iš jo eskadrilės (visas vadinamasis sparnas buvo suskirstytas į 4 grupes ir 40 eskadrilių po 100 žmonių, iš viso apie kadetų). Žinoma, bičiuliavosi su kambario draugais amerikiečiais ir bene visais užsieniečiais kadetais. Kaip bendruomenė nuolat susitikdavome su mūsų kuratore, prisimena Matas, ponia Elizabeth Orie. Ir su ja, ir tarpusavyje puikiai sutarėme. Laurynas pasigyrė daug bendravęs su kolegomis iš jo eskadrilės ir kadetais užsieniečiais iš Moldovos, Gruzijos, taip pat su Matu (iš Lietuvos). Paklausus, kokias paskaitas įsidėmėjo, kurios iš jų buvo naudingiausios, Laurynas paminėjo discipliną, vadintą operaciniais tyrimais (angl. operational research), nors kalbėta daugiau apie resursų valdymą. Taikant matematiką ir kompiuterius, kadetai mokėsi apskaičiuoti kokių nors veiksmų sąnaudas, judėjimo trajektorijas ir pan. Tai leidžia sutaupyti daug laiko, išteklių ir užtikrina darbų kokybę. Paskaitas skaitė daugiausiai etatiniai akademijos dėstytojai, nors kartais pasikviesdavo ir svečių. Šaldytuvas ne fukso nosiai Dienotvarkė, pasak Lauryno, priklausė nuo kurso ir taikomų privilegijų, bet apibendrinus būtų tokia: kadetai keliasi val., rytinė patikra 6.45 val. (eskadrilės išsirikiuoja savo koridoriuose, atsakingi pareigūnai patikrina uniformas, kadetų išvaizdą, praneša informaciją, kurios reikia tą dieną ar savaitę, po patikros visi išsiskirsto), apie 7.00 val. eina pusryčiauti, per 20 min. pavalgo, nueina į fakultetą, ten pirmos paskaitos prasideda 7.30 val., kas valandą vis kita paskaita iki val., po dvylikos minučių pietų rikiuotė, visi kadetai (4 000) išsirikiuoja aikštėje, paskui nužygiuoja iki valgyklos, į ją patenka val., pietūs trunka maždaug iki val. Lygiai pusę pirmos prasideda popietinės paskaitos ir tęsiasi iki val., tada paskaitos baigiasi. Tiesa, Laurynui ir Matui, kai lankė bokso treniruotes, popietinių paskaitų nebūdavo juos anksčiau išleisdavo. Buvo sudaryti individualūs tvarkaraščiai turėdavo suspėti viską atlikti iki pietų. Jiems apie 14 val. prasidėdavo treniruotės, kurios trukdavo iki 17 ar 18 val., kartais net ilgiau. Po jų, 19 val. vakarienė. Dažniausiai spėdavome pavalgyti, o kartais ne, sako Laurynas. Kiek po 19 val., būdavo,

26 26 Gyveni mokaisi grįžti į kambarį ir jeigu pasiseka neturi namų darbų, tada tiesiai į lovą. Kai užduoti namų darbai, juos atlikdamas užtrunki iki 22 val. ar net vidurnakčio, o vėlesniuose kursuose nemiegodavome ir iki 2 val. rengdavome projektus, įvairias užduotis... Ryte vėl viskas iš pradžių. Kad neliktų be vakarienės, vaikinai savaitgalį nuvykdavo į miestą apsipirkti greitai pagaminamų sriubų, riešutų, kitokių lengvų užkandžių. Nuo III kurso kadetams kambaryje jau leido turėti šaldytuvus tuomet galėdavo ir sotesnio maisto įsigyti. Ir jeigu likdavo nevalgę ar prie namų darbų užtrukdavo iki vėlumos išnaudodavo sukauptas atsargas. Šiaip akademijoje yra krautuvėlės, kuriose galima nusipirkti maisto produktų, draugo pasakojimą papildo Matas, tiesa, pasirinkimas ne itin didelis, bet užkandžių ir ten galėjome įsigyti. Per kančias į žvaigždes Nė vienas iš pašnekovų nesiskundė fiziniu krūviu. Manau, buvome labai gerai pasirengę, sako Matas. Sportas mums padėjo užimti garbingą padėtį KOP akademijos kadetų autoritetų sistemoje. Žinoma, JAV netrūksta fiziškai gerai pasirengusių kadetų, bet, kiek teko pažinti, kai kurių mentalitetas nėra atsparus, lengvai pasiduoda išoriniam poveikiui rėkimui, grasinimui ar šiaip priekabėms. Atėjusieji tiesiai iš mokyklos dar nėra užsigrūdinę. Didelė dalis bazinio kurso šioje akademijoje moko jaunuolius išsilaisvinti iš mamos glėbio. Geresnis moralinis pasirengimas suteikė mums tam tikro pranašumo net prieš palyginti geriau fiziškai sudėtus, greitesnę reakciją turinčius vietinius boksininkus. Vien tai, kad mudu su Laurynu nebijojome stoti su jais į kovą ir apsikumščiuoti, žymiai pagerino mūsų statusą. Manau, gana daug jaunųjų amerikiečių kankina, mūsų akimis, keistoka psichologinė problema, kad jie bijo tiesioginės konfrontacijos. O mudviem su Laurynu savaip padėjo ir LKA praleisti metai, ir gana atšiauri lietuviška aplinka. Iš Matui labiausiai patikusių paskaitų buvo ne tik jo profesinės disciplinos, bet ir pasirinktas studijų kursas Žmonių skrydis į kosmosą (angl. Human Spaceflight). Šį kursą kadetams dėstė JAV karinių oro pajėgų dabar jau atsargos pulkininkas ir JAV astronautas plk. Gary is Paytonas. Jis pasakojo apie įgytą patirtį vykdant karines JAV gynybos departamento Space Shuttle ir NASA programas bei kosmoso misijas m. jis buvo vienas iš kosminio laivo STS-51C Discovery įgulos narių, kosmose yra praleidęs daugiau kaip 73 valandas. Be to, į savo paskaitas akademijoje jis pasikviesdavo ir kitus astronautus plk. Jamesą S. Vossą, daug kartų dalyvavusį kosmoso misijose, trijų žvaigždučių generolę Susan J. Helms, ji Matui padovanojo misijos, kurioje ji dalyvavo, antsiuvą su parašu. O viso kurso kulminacija buvo kadetų išvyka į NASA Džonsono kosminį centrą Hiustone, kuris naudojamas pilotuojamų kosminių skrydžių kontrolei, astronautų parengimui ir skrydžių organizavimui. Centrą sudaro 100 pastatų, esančių 656 ha dydžio teritorijoje. Ten Matas ir jo kolegos apžiūrėjo skrydžių kontrolės sales, išmėgino treniruočių įrangą ir laivų valdymo simuliatorius, buvo vadinamojoje neutralaus plūdrumo laboratorijoje (angl. Neutral Buoyancy Laboratory), tokiame lyg ir baseine, kur astronautai mokomi, kaip elgtis, esant nesvarumo būklei. Vizitas šiame kosminiame centre Matui buvo bene įspūdingiausias studijų įvykis. Tradicijos ir repeticijos Laisvalaikiu į miestą I II kursų kadetai išleidžiami retai, o III IV kursų kadetams išėjimas gana laisvas po paskaitų, kai atlikti visi privalomi darbai ir pasiruošta rytojaus paskaitoms. Raginti nereikėdavo, nes akademija per dvejus metus jau buvo įkyrėjusi, sako Laurynas, norėdavosi įkvėpti tyro oro, todėl išvykdavome pavalgyti, aplankyti civilius draugus ir panašiai. Iš akademijos kadetų tradicijų Matas prisimena savitas grumtynes, vadinamas pirmi marškiniai pirmas sniegas (angl. first shirt first snow; first shirt neformalus pirmojo seržanto first sergeant pavadinimas). Kai iškrenta pirmas sniegas I kurso kadetai turi ištempti iš kambario į lauką pirmąjį seržantą, t. y. III kurso kadetą, kuris yra pirmakursių eskadrilės pirmasis seržantas, išrengti (ne nuogai) ir išvolioti sniege. Tokia tradicija leidžia pirmakursiams savaip atkeršyti vyresniems. Kad išvengtų anksčiau, matyt, pasitaikydavusių sužalojimų, numatytos gana griežtos grumtynių taisyklės neleidžiama smūgiuoti, kandžiotis ir pan. Žinoma, būdavo rengiami eskadrilės susibūrimai prie kepsninių, kur galima vaišintis kepsniais, mėsainiais ir kitokiu naminiu maistu. Įpusėjus studijoms, kai paprasti studentai triukšmingai švenčia mediumą, kadetai įnikdavo mokytis, nes prasidėdavo vidurio semestro egzaminai (angl. Midterm). Susigriebdavo ir tie, kam prasčiau sekėsi. Eskadrilėse įsitvyrodavo įtampa, niekas nebeturėdavo laisvo laiko. Ne itin pažangiems kadetams ateidavo metas susiimti, nes susumavus visus rezultatus būdavo sprendžiama, kam iki semestro pabaigos bus paskirtas bandomasis laikotarpis ir taikomi įvairūs apribojimai, pavyzdžiui, jei pažymiai prasti, tavęs neišleidžia iš akademijos, neleidžia vilkėti civilių drabužių ir pan. Tų apribojimų būdavo daug, tad visi stengdavosi gerai pasirodyti. Vienas greičiausių būdų išlėkti iš akademijos nepažangumas. Jeigu tau paskirtas bandomasis laikotarpis, bet iki semestro pabaigos vis dar sekasi blogai, tikėtina, kad būsi išmestas. Paprastai po bandomojo laikotarpio praėjus, tarkim, pusei semestro, nepažangus kadetas būdavo kviečiamas į vadinamąjį akademinės priežiūros komitetą (angl. Academic Review Committee). Ir ten jo klausinėja: kodėl negauni gerų pažymių, kas atsitiko, kodėl mes turėtume čia tave laikyti? Patekti į tokį komitetą kadetui vienas blogiausių dalykų, sako Matas. Paskutiniaisiais metais kadetus į svečius pasikviesdavo eskadrilę kuruojantis karininkas, pamokydavo, kaip rengiami panašūs vakarėliai, vykdavo pokalbiai apie etiketą ir kt. Gimimo dieną, jeigu pasitaikydavo šiaip diena, o ne savaitgalis, per pietus pirmakursiai valgykloje prieidavo prie sukaktuvininko padainuoti Happy birthday, o tai ne visiems patikdavo, tad nepatenkintieji belsdavo šaukštais į lėkštes, kad choristai užsičiauptų. Eskadrilėje sukaktuvininkui ant budėtojo stalo palikdavo tortą ar šiaip kokį sveikinimą, o kartais vieni kitus pasveikindavo viešai, kukliai, bet pagarbiai. Laurynas paminėjo ir kitą tradiciją, vadinamą žiedų šokiu (angl. ring dance). Ši šventė III kursui baigus mokslo metus. Tada gauname akademijos žiedus, kuriuos mudu su Matu ir dabar mūvime, sako Laurynas. Visi, apsirengę prašmatnia vakarine uniforma, susirenka į oficialų renginį gražiai išpuoštoje valgykloje (iš viso akademijoje turėjome mažiausiai penkis uniformos komplek- Leitenantų L. Galdiko ir M. Lėckaus asmeninių albumų nuotraukos

27 2017 m. Nr tus kone pilną spintą). Įteikus žiedus, prasideda šokiai, o po iškilmingos dalies visi nuvažiuoja į išsinuomotą vilą ar erdvesnį namą ir švenčia toliau. O išleistuvės kaip filmuose kai kadetai aukštyn švysteli savo baltas paradines kepures, kaip tik tą akimirką, kai jos pakyla aukščiausiai, virš jų praskrieja JAV KOP eskadrono naikintuvai Thunderbirds (F-16). Žinoma, tokia veiksmų darna pasiekiama tik po ilgų repeticijų. Tą pačią gegužės 24-ąją Laurynui ir Matui buvo iškilmingai įteikti JAV KOP akademijos baigimo pažymėjimai, o pirmasis Lietuvos karininko laipsnis (leitenanto) liepos 28 d. jau Vilniuje. Pasaulis mažas Studijuodami vaikinai suspėjo aplankyti ir kitas JAV valstijas, ne kartą ir su bokso komanda važiavo į kaimyninius miestus. Laurynui ypač patiko kasmetinis užsieniečių studentų pokylis, įtraukiantis visas karo akademijas. Puota vyksta Anapolyje (Merilendo valstija) esančioje JAV karinio jūrų laivyno akademijoje (angl. United States Naval Academy). Į jį susirenka ir kitų šalių aukštųjų mokyklų (ne vien karinių, bet ir civilių), rengiančių tarptautines studijas užsieniečiams, atstovai ketvirtakursiai iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos ir kt. Nevengė vaikinai ir ekstremalių išbandymų. Matas įsidėmėjo vadinamąją aukščio kamerą, kurioje pagal slėgį ir oro tankį imituojamas pakilimo aukštis. Testo dalyviai jį turi atpažinti pagal hipoksijos (deguonies trūkumas organizmo audiniuose) požymius. Sumažinus slėgį ir išretinus orą galima imituoti pojūčius, kuriuos žmogus patiria pakilęs aukštai į atmosferą. Kai smegenims trūksta deguonies, prieinama iki haliucinacijų ir orientacijos sutrikimų. Lakūnai turi atpažinti simptomus, kuriuos patiria kildami, ir pagal tai gali koreguoti skrydžio aukštį. Kadetų vasaros oreivystės programoje buvo ir šuoliai iš lėktuvo. Matas atliko penkis laisvo kritimo šuolius su valdomu stačiakampio formos parašiutu ir jam buvo suteiktas JAV kariuomenės ženklas Parašiutininko sparnai. Lauryną labiausiai sužavėjo netikėta pažintis šaudykloje. Į ją kariūną pakvietė vienas jūrų pėstininkas, pulkininkas, azartiškas senų ginklų kolekcininkas, ir leido jam pašaudyti iš visų JAV kariuomenės lengvųjų šaulio ginklų nuo XVIII a. iki dabartinių. Laurynas pasigyrė išmėginęs ir muškietą, ir kaubojų pistoletus, II pasaulinio karo ir vėlesnių laikų ginklus. Studijos Kolorado Springse ne tik turiningai praleistas laikas ir ne vien gerokai padidėjęs žinių bagažas, sako Matas. Tai didžiulis draugų ir pažįstamų būrys, su kuriais bendrausime dar ne vienus metus. Manau, nesuklysiu pasakęs, kad dauguma jų būsimieji KOP lyderiai ir gal po 20 metų perspektyvūs aukščiausio rango karininkai. Mūsų asmeninė pažintis, stiprėjantys ryšiai su JAV ir aktyvus dalyvavimas NATO visa tai atveria puikias bendradarbiavimo galimybes. Žinodamas, kur dirba mano buvusieji mokslo draugai, aš visada galėsiu jiems paskambinti ir paklausti patarimo ar paprašyti pagalbos. Neabejoju, jie bus linkę man padėti labiau, nei šiaip kokiam nors pareigūnui iš Lietuvos, nes žino, koks aš esu ir kad manimi galima pasitikėti. Tai, ką Matas sako, nėra vien skambūs žodžiai, pritaria Laurynas. Iš Amerikoje sutiktų draugų vienas, kurį pakviečiau, prieš tris savaites jau buvo atvykęs į Lietuvą. Buvo apsistojęs ir didžiąją viešnagės dalį praleido Vilniuje. JAV karinės oro pajėgos stipriausios pasaulyje, ir pasimokyti iš jų ne vien įdomu, bet ir naudinga. Ten įgytas išsilavinimas ir patirtis man padės ne vien pradedant tarnybą, bet ir ateityje. Baigęs akademiją dar kurį laiką pasilikęs viešėjau pas savo draugus, pasakoja Matas. Buvau pakviestas į trejas vestuves. Spėjau dalyvauti dvejose, iš jų vienose buvau pabrolys. Užsiminus apie kitiems gana reikšmingą kalbos barjerą, Laurynas didžiuodamasis prisipažino šiokių tokių keblumų turėjęs nebent dėl tarties ar vietinių šnekamosios kalbos niuansų, o gramatikos taisyklių ir pagrindinių žodžių žodyno išmokęs mokykloje Plungėje. Sako, turėjęs gerą mokytoją ir pats domėjęsis nuo mažens anglų kalba žiūrėdavęs filmus, klausydavęs muzikos, žaidęs kompiuterinius žaidimus. Pasak jo, JAV tokia šalis žmonės ten iš viso pasaulio suvažiavę ir jų kalba priklauso ne vien nuo aplinkos, bet ir nuo to, su kurios imigrantų kartos atstovais bendrauji. Vis dėlto juos vienija tolerancija kitaip kalbantiems ir mąstantiems. Fotografo A. Pliadžio nuotraukų retrospektyvoje vienas pirmųjų Savanorio redaktorių Antanas Lėckas su sūnumi Matu 1999 m. švenčia Valstybės dieną; tą pačią 1999 m. liepos 6 dieną Matas prisimatuoja sunkųjį kulkosvaidį m. liepos 28 d. Simono Daukanto aikštėje Vilniuje Matui suteikiamas leitenanto laipsnis.

28 Nepriklausomybės kovos. Lietuvos kariuomenės 1 haubicų baterijos šaudymo pratybos Raudondvaryje, Kauno apskrityje m.

29 2017 m. Nr. 8

30 30 Arsenalas 1985 m. rugpjūčio 10-oji. Netoli Vladivostoko Čažmos įlankoje įsikūrusioje karinio laivyno remonto bazėje rengiamasi pakeisti panaudotą povandeninio laivo K-431 branduolinį kurą. Reaktoriaus dangtis pradėtas kelti gerviniu kranu laivui tiesiog plūduriuojant vandenyje. Keliant dangtis persikreipė ir užstrigo. Jį bandyta iškelti jėga. Dangčiui pakilus apie 15 cm, netoliese praplaukė torpedinis kateris. Dėl staigaus bangavimo dangtis staigiai kilstelėjo į viršų kartu su kompensuojamuoju tinkleliu ir slopintuvais. Reaktoriuje prasidėjo nevaldoma branduolinė reakcija. Nugriaudėjo sprogimas. Jo jėga buvo tokia, kad kelias tonas sveriantis dangtis buvo nusviestas per šimtą metrų, o radioaktyvios skeveldros pasklido dar toliau, užkrėsdamos aplinkinę teritoriją. Dešimt remontininkų žuvo akimirksniu. Likviduojant avarijos padarinius, pakrantėje rasti tik jų kūnų fragmentai. Pagal ant nutraukto piršto rasto vestuvinio žiedo radiacinį foną nustatyta, kad sprogimo epicentre jis siekė rentgenų per valandą. AUKOS ATOMINIAM MONSTRUI: Gustavas Štrimas radiacinės katastrofos SSRS Apie įvykį buvo uždrausta kalbėti O po pusmečio sprogo Černobylio atominės elektrinės reaktorius. Beje, dažnas, paklaustas, kokias žino radiacines avarijas, paminės tik Černobylio katastrofą, nes tai, ko gero, vienintelis tokio pobūdžio įvykis, kurio nepavyko nuslėpti tokie dideli buvo užterštumo mastai. Bet iki tol Sovietų Sąjungoje (SSRS) tvyrojusi visuotinio slaptumo manija, palaikoma cenzūros ir

31 Vakarų Vokietijos ūkininkas naikina derlių, galimai apkrėstą po Černobylio katastrofos. Tačiau radiologinių avarijų SSRS būta ir iki tol m. Nr baimės nepasakyti ko nors nereikalingo, sugebėjo ilgus metus sudaryti įspūdį, kad jokių nelaimių ir katastrofų brandaus socializmo visuomenėje tiesiog nebūna ir iš principo negali būti. O jų buvo. Ir ne viena. Baisiausia suvokti, kad Černobylis tai tik taikaus atomo nesuvaldymo atvejis. Bet jau kuris laikas išaiškėjo tiesa apie avarijas ir tiesiog betvarkę režiminiuose objektuose bei daliniuose, kurie susiję su karine branduoline energetika. Keletą tokių atvejų ir paminėsime šiame straipsnyje. Našlių gamintojai Avarija Čažmoje neabejotinai baisus atvejis, kai radiacinio užterštumo priežastimi tapo povandeninis laivas. Tačiau panašių sovietinio karinio laivyno nesėkmių, pasirodo, buvo ne viena. Jos prasidėjo jau tada, kai pradėti eksploatuoti pirmieji atominiai povandeniniai laivai. Būdingus jų trūkumus lėmė atominės jėgainės konstrukcija, ypač aušinimo sistema. Branduolinės reakcijos metu išskiriami milžiniški šilumos kiekiai. Kas nutiks, jei reaktorius nebus pakankamai aušinamas? Nuo perkaitimo sukeps jo sluoksniai, sudaryti iš radioaktyvaus kuro strypų ir grafito mišinio, gali pradėti lydytis kiti mazgai, o tai gresia rimtais nemalonumais nuo smulkių konstrukcijos vientisumo pažeidimų su radioaktyvių medžiagų nutekėjimu iki nevaldomos grandininės reakcijos, kurios pasekmė reaktoriaus sprogimas. Pirmosios kartos sovietinių atominių povandeninių laivų aušinimo kontūras kaip tik ir buvo silpnoji jų reaktoriaus vieta m. buvo pradėtas statyti Kit klasės povandeninis laivas K-8. Po trejų metų jis buvo įtrauktas į ginkluotę. Po pusantro mėnesio, laivui vykdant užduotį Barenco jūroje, sprogo vienas iš aušinimo sistemos vamzdžių. Personalas turėjo skubiai įjungti rezervinį aušinimą, bet Reaktoriaus skyrių spėję užpildyti radioaktyvūs garai trims ekipažo nariams sukėlė sunkią spindulinę ligą, o daugelis kitų atsipirko 1,8-2 Sv/h radiacinėmis dozėmis. Kapitalinis reaktoriaus remontas nebuvo atliktas, taigi 1961 m. birželį ir spalį aušinimo sistema vėl buvo išsihermetizavusi. Ekipažas vėl buvo apšvitintas, o vienas jūreivis dėl sveikatos būklės buvo komisuotas. Galiausiai laivas buvo aptvarkytas, pakeisti kai kurie jo konstrukciniai mazgai m. Viduržemio jūroje esantis laivas K-8 buvo pasiųstas į Šiaurės Atlantą, kur vyko didžiausi SSRS karinių jūrų pajėgų mokymai Okeanas-70. Pakeliui prie Azorų salų Hidroakustikų skyriuje kilo gaisras. Ugnis ventiliacijos kanalais greitai plito po visą laivą. Jėgainėje budėjusi pamaina uždarė savo skyrių ir spėjo atjungti reaktorius, tačiau laivas greit prarado plūdrumą ir nugrimzdo į daugiau nei puspenkto kilometro gelmę kartu su 52 įgulos nariais ir masinio naikinimo ginklu spėjama, su 24 branduolinių užtaisų koviniu komplektu. Kitas SSRS atominis laivas K-19 buvo pirmasis sovietų povandeninis raketnešis, į ginkluotę įtrauktas 1960 m. rudenį. Pagrindinė jo ginkluotė trys balistinės raketos D-2. Nors laivas tarnavo iki 1991 m., tarp jūreivių jis pagarsėjo kaip nelaimingas, lydimas nesibaigiančių avarijų virtinės. Jau statant jį žuvo keli darbininkai, o pirmoji avarija įvyko nepraėjus nė metams nuo tarnybos pradžios. Sugedus vienam reaktoriui, nuo spindulinės ligos mirė 8 įgulos nariai. Kaip prisimena vienas jos karininkas, avarija įvyko poliarinėse platumose. Į užklausą, kaip padėti nuo spindulinės ligos kenčiantiems jūreiviams, centras atsakė: Duokite jiems šviežių vaisių ir sulčių. Makabriški įvykiai tuo nesibaigė: grąžintą apšvitintą įgulą sutiko kaip belaisvius. Ir tik po kurio laiko dėl įtakingo akademiko užtarimo Nikita Chruščiovas pakeitė savo nuomonę. Nusikaltėliai tapo didvyriais.

32 32 Arsenalas Pirmieji sovietiniai atomlaiviai (NATO klasifikacija Hotel ) buvo labiau pavojingi įgulai, o ne priešui. Po kurio laiko įvyko dar viena aušinimo vamzdyno avarija. Dėl nuolatinių nelaimių atominis laivas gavo Hiroshimos pravardę. Dar vienas bendraamžis povandeninis laivas K-27, pravardžiuojamas Nagasakiu. Aušinimo skysčio vaidmenį atliko ne distiliuotas vanduo, o lengvai besilydantis metalų lydinys. Į ginkluotę jis buvo įtrauktas kiek vėliau nei K-19 (1962 m.), 1964 m. Atlante sumušė iki tol buvusį autonominio plaukiojimo trukmės rekordą. Sykį žygio metu išsilydęs metalas išsiliejo netoli aktyviosios reaktoriaus zonos ir sustingo dujų nuvedimo sektoriuje. Grėsė rimtos komplikacijos. Gedimo taisyti ėmėsi III rango kapitonas. Jis prapjovė užsikimšusį vamzdį ir rankiniu būdu jį išvalė, tačiau žmogui teko nemaža dozė apšvitos m. laivo reaktoriai buvo perkrauti negamykliniu būdu, jam esant vandenyje, todėl buvo užteršti radioaktyviomis dalelėmis 1 9 skyriai. Nepaisant to, laivas buvo įpareigotas rekordui pasinėrus apiplaukti aplink pasaulį! Rengiantis šiam autonominiam plaukiojimui, lydinio šlakas vėl užkimšo 2 siurblius, o juos valę triumo darbininkai buvo apšvitinti. Kaip minima, avarija buvo likviduojama... kūjais ir kaltais. Dėl didelio radioaktyvumo vienam žmogui buvo leidžiama dirbti 5 minutes, taigi pavojingoje zonoje teko dirbti nemažam skaičiui jūreivių ne tik iš K-27 ekipažo, bet ir antrajai jo įgulai, kitų divizionų jūreiviams. Buvo imtasi tobulinti aušinimo konstrukciją, bet veltui: 1968-aisias įvyko ava- rija, kurios metu iš dujų kontūro išsiveržė radioaktyviosios dujos, jos pateko į kelis laivo skyrius. Visa komanda buvo apšvitinta, 9 žmonės žuvo. Sunkia spindulinės ligos forma susirgę jūreiviai buvo gydomi, persodinant kaulų čiulpus ir perpilant visą kraują. Galbūt šio įvykio buvo galima išvengti, jei jėgainė būtų buvusi sutvarkyta iki galo, tačiau minima, kad į laivo vado raportą, jog jis dar neparuoštas, divizijos vadas atšovė: Jei neišeisite į jūrą pagal planą, aš jus kojomis nustumsiu nuo prieplaukos. Galima ilgai ginčytis, kas kalčiausias dėl nuolatinių žmonių mirčių. Konstruktoriai kaltino jūreivius, jūreiviai konstruktorius, bet, kaip rašė vienas veteranas povandenininkas, žmogus čia visada buvo laikomas mažiau svarbiu už ginkluotę. Statinys Nr. 5 Povandeniniai atominiai laivai buvo pavojingi ne tik jūroje. Jie tik didelės karinės pramonės atšakos dalis, kur nuo gamybos iki utilizavimo potencialiai pa- Radiacinis pėdsakas, likęs po avarijos Majak kombinate.

33 2017 m. Nr vojinga kiekviena jos sudedamoji. Nereikia užmiršti, kad eksploatacijai priduotas atominis laivas yra neamžinas. Anksčiau ar vėliau branduolinis kuras išeikvojamas ir jį reikia keisti. Kuo gali grėsti nesaugus reaktoriaus jėgainės atidarymo procesas, parodė Čažmos avarija. Bet netgi jei panaudoti urano strypai būna sėkmingai išimti, su jais reikia kažką daryti. Kaip rašė vienas buvęs jūreivis, atrodo, kad konstruktorių darbas šioje vietoje netikėtai ėmė ir nutrūko. Jie projektavo veikiančius reaktorius, bet kaip ir kur laikyti panaudotą jų kurą, iki galo taip ir nenumatė... Juk radiacijos kiekiu apšvitintų trimetrinių strypų bet kur nesukrausi! Iš esmės jie turėjo būti grąžinami į urano ir plutonio kalvę kombinatą Majak, apie kurį dar kalbėsime. Bet išeidavo taip, kad pavojingas krovinys nusėsdavo laikinosiose saugyklose praktiškai neribotam laikui... Šiaurės laivyno branduolinių atliekų saugykla 569-oji pakrantės techninė bazė buvo visiškai Dievo užmirštoje vietoje tik už pusšimčio kilometrų nuo sienos su Norvegija Barenco jūros Andrejevo įlankoje. Tarnauti į šį uždarą, ne itin šlove pasižymintį karinį dalinį dažnai siųsdavo nepatogius, neperspektyvius ar kuo nors vadovybei neįtikusius karininkus. Čia rutina buvo tokia: panaudotas branduolinis kuras prieplaukoje pakraunamas į sunkvežimį, paskui jūreivių pamaina jį iškrauna ir patalpina į Statinį Nr. 5 saugyklą, kurioje toks kuras buvo sandėliuojamas šlapiuoju būdu: nerūdijančio plieno futliarai, kuriuose slypėjo po 7 dėtuves su keliais urano strypais, buvo kabinami ant grandinių ir panardinami į baseiną, kad vanduo atliktų slopintuvo vaidmenį. Tarnyba Andrejevo įlankoje buvo slogi. Atšiaurios sąlygos, izoliacija, diskomfortas ir kenksmingos darbo sąlygos neigiamai veikė čia esančių jūreivių ir karininkų sveikatą. Kai kurie jų regėjo haliucinacijas. Daugelis ieškojo nusiraminimo gerdami spiritą. Radiologinės saugos ir apskaitos faktiškai nebuvo gautos dozės buvo nustatomos iš akies ir tokios užrašomos dokumentuose, trūko apsaugos priemonių ir darbo drabužių (pagal reikalavimus sąlytyje su radioaktyviomis atliekomis buvusi apranga privalėjo būti utilizuojama, bet tokiu nurodymu praktiškai nesivadovauta). Tokiomis sąlygomis žmonės atbunka ir pradeda nebesuvokti viso jiems gresiančio pavojaus. O jis realus: radioaktyvumo lygis saugykloje buvo toks, kad baseino gelmėje matydavosi jonizacijos sukelti melsvi blyksniai. Bet dėl baisių darbo sąlygų jūreiviams statinyje tekdavo užsibūti per ilgai, keli jų net buvo įkritę į radioaktyvų vandenį... Saugykla buvo pastatyta 1962 m., ir niekas nesirūpino, kiek laiko ji stovės. Tačiau vieną dieną pro saugyklos sieną pradėjo sunktis vandens srovelė. Iš pradžių nuotėkis siekė 30, po kelių savaičių 100 litrų per parą m. laivyno vadovybė jau suvokė, kad gresia rimta radiologinė katastrofa: į Barenco jūrą radioaktyvus vanduo tekėjo srautu iki 30 kubinių metrų per parą! Dalinio štabo viršininkas priėmė jūreivišką sprendimą: į baseiną jis įsakė išpilti kelias tonas miltų, kad glitimas užkimštų įskilimus. Tačiau šis genialus planas nepadėjo. Teko raportuoti aukščiau esančiai vadovybei. Tyrimas parodė, kokia apleista saugyklos būklė. Grėsmės, pasirodo, būta dvigubos. Per ilgą laiką baseino dugne susidarė nuo grandinių nutrūkusių ir nugrimzdusių futliarų sąvartynas. Kai kurie jų buvo suirę. Neatmestina, kad ši sankaupa galėjo pasiekti kritinę masę su nevaldoma branduoline reakcija! Ko imtis? To niekas nežinojo. Iš pradžių kažkas pasiūlė nuleisti į baseino gelmę narą, tačiau šios absurdiškos idėjos atsisakyta. Galiausiai nutarta sužvejoti visus apie futliarų ir perdėti juos į naują sauso tipo saugyklą. Kad negautų pavojingos momentinės dozės, manipuliacijoms atlikti likvidatorius turėjo tik minutę laiko. Jei per tą laiką jis nespėdavo užkabinti futliaro, vis viena turėdavo bėgti ir slėptis už švino lakštais dengtos priebėgos. Avarija buvo likviduojama ir 1989 metais. Bet niūri Andrejevo įlankos istorija tuo nesibaigė: joje pasitaikė ir savižudybių, ir vagysčių m. kažkas pavogė iš ten apie 2 kg urano oksido tiek Radioaktyviais nuklidais užterštas Tečos upelis. Matosi senos užtvaros ir įspėjamieji ženklai. pakanka purvinai bombai padaryti. Laimei, pavogtas krovinys buvo rastas netoliese už dalinio teritorijos. Susirūpinimą Andrejevo įlankos infrastruktūros būkle yra išreiškusi Norvegija. Ji jau kuris laikas siūlo paramą atnaujinimo darbams. Jie turėjo būti pradėti šiemet. Vokietijos vyriausybė finansuoja kitos panašios netoliese esančios saugyklos Saidos įlankoje atnaujinimą ir atliekų utilizavimo darbus. Tam jau išleista 300 mln. eurų. Keista, kad branduolinė supervalstybė Rusija pati tam nesuranda lėšų... Mirtį nešantis Švyturys Tiesą sakant, daugelis saugyklų kad ir kiek jų būtų nėra susijusios su saugumu aplinkai ir žmonėms. Ypač neekologiški

34 34 Arsenalas Liūdnai pagarsėjusi Andrejevo įlankos pakrantės remontinė bazė. ir pavojingi yra atviro tipo skystų atliekų baseinai ir natūralūs vandens telkiniai, paversti skystų radioaktyvių atliekų rezervuarais, pavyzdžiui, Karačiajaus ir Senosios pelkės ežerai, priklausantys pagrindiniam ginklinio urano ir plutonio kombinatui Majak (iš rus. k. Švyturys ), taip pat Kalnų chemijos, Sibiro chemijos kombinatai ir Valstybinio mokslinių atominių reaktorių tyrimų instituto rezervuarai. Prie jų pavojinga artintis, maža to, atviri vandens telkiniai intensyviai garuoja, o jų pakrantes pustantis vėjas į orą pakelia radioaktyviaisiais nuklidais užterštas dulkes. Yra ir kitas radiacinio užterštumo kelias: užterštas vanduo susisiekia su gruntiniais vandenimis, kuris gali nunešti jį toli nuo saugyklų teritorijos. Dar didesnę grėsmę kelia atviros tėkmės, pavyzdžiui, Tečės upokšnis, tekantis šalia kombinato Majak. Į jį nuo pat pradžios leidžiamas užterštas vanduo. Užterštumo lygis yra toks, kad Tečė ir jos pakrantės yra tapusios visiškai netinkamos bet kokiai veiklai. Šis kombinatas yra seniausias sovietinės branduolinės pramonės objektas, susijęs su didžiausia radiacine tarša ir avaringumu. Būtent čia įvyko pirmoji didelė radiacinė avarija SSRS branduolinės pramonės pradžioje, visai netrukus, kai naujai pastatytame kombinate Majak buvo paleistas objektas A branduolinis reaktorius, skirtas ginklinio plutonio gamybai m. birželio 19 d., praėjus parai po reaktorius paleidimo visu pajėgumu, dėl nepakankamo aušinimo keli urano blokai susilydė su juos supančiu grafito apvalkalu. Gedimas buvo šalinamas 9 paras, susilydžiusį uraną iš ertmių išgręžiant rankiniu būdu. Buvo apšvitintas visas reaktoriaus personalas ir statybinio bataliono, pasitelkto avarijai likviduoti, kariai. Vėliau SSRS branduolinių ginklų kalvę galima vadinti viena nesibaigiančia avarijų virtine. Nepraėjus nė metams, 1949-ųjų kovo 3 d., iš kombinato Majak reaktoriaus į Tečės upelį buvo išleistas itin radioaktyvus, aušinimui naudotas vanduo. Prisiminkime, kad tuo metu aušinimo sistema buvo atvira vanduo tekėjo tiesiai per branduolinį reaktorių ir buvo neizoliuotas jokiais vamzdynais! Apie šį įvykį niekas nebuvo informuotas. Rezultatas šįkart buvo nepalyginamai baisesnis. Šalia upelio įsikūrusiuose kaimuose gyvenantys žmonės nieko neįtardami jame maudėsi, naudojo vandenį maistui gaminti. Yra duomenų, kad buvo apšvitinti apie 124 tūkst. 41 gyvenvietės gyventojų. Vidutinė jų apšvitos dozė apie 210 msv. Daugelis jų susirgo chroniška spinduline liga. Toliau didesni ar mažesni incidentai kombinate tęsėsi kone kasmet. Visus juos čia aprašyti tiesiog užimtų per daug vietos. Bet 1957 m. rugsėjo 29-osios įvykis savo mastais užgožė visas iki tol buvusias avarijas. Sprogo žemėje įgilinta apie 18 m skersmens ir iki 10 m aukščio betoninė saugykla, kurioje buvo maždaug 80 m³ radioaktyviųjų atliekų. Sprogimas įvyko dėl jų perkaitimo. 160 t sveriantis gelžbetoninis dangtis buvo nusviestas, o sprogimo produktų srautas, sudarytas iš kieto ir skysto aerozolio, buvo išmestas daugiau nei kilometrą į viršų. Rausvai švytintis radioaktyvus debesis pradėjo slinkti pavėjui šiaurės rytų kryptimi, pakeliui užkrėsdamas per 300 km teritorijos. Užkrato juostos plotis siekė iki 10 km, bendras mažiausias teritorijos plotas tūkst. km², o jame buvo 217 gyvenviečių (apie 270 tūkst. gyventojų). Pats kombinatas, kad ir kaip būtų keista, užkrėstas nebuvo, tačiau vadinamosios mirties juostos teritorijoje teko sunaikinti visą derlių, galvijus, iškeldinti apie 12 tūkst. žmonių, taip pat sunaikinant visą turėtą turtą, o teritoriją uždaryti. Sovietai ją pervardijo Valstybiniu Rytų Uralo draustiniu... Gyventojai apie įvykį nebuvo deramai informuoti, jie tiesiog buvo mobilizuoti likvidacijai ir užkasė derlių, daiktus, patys nelabai suprasdami, kodėl tai daro. Maža to, imtasi sąmoningos dezinformacijos vietiniai laikraščiai rašė: Šiomis naktimis danguje buvo matyti neįprastas rausvai melsvas mirgėjimas... Pietų Uralo gyventojai turėjo progą pamatyti retą gamtos reiškinį mūsų platumose Šiaurės pašvaistę. Oficialiai ši avarija sovietų vyriausybės buvo patvirtinta tik 1989 metais. Epilogas Tam, kad SSRS galėtų tapti branduoline supervalstybe, reikėjo sumokėti didelę kainą. Beveik niekas iš apšvitintų žmonių ar avarijų likvidatorių negavo jokių kompensacijų dėl prarastos sveikatos. Priežastys daugiau nei paprastos oficialiai SSRS neegzistavo nei branduolinė ava- Environmentandsociety.com, miamiherald.com, hazegray.com, bellona.org nuotr.

35 2017 m. Nr Ramiojo vandenyno laivyno radioaktyvus kapinynas. Konteineriai su pavojingomis atliekomis tiesiog plūduriuoja vandenyje. rija, nei spindulinės ligos diagnozė. Net akivaizdžiais atvejais apšvitinimo sukelti sveikatos pablogėjimai buvo fiksuojami kaip asteninis-vegetacinis sindromas. Trūko ir medicininės patirties. Minima, jog po povandeninio laivo avarijos reikėjo kreiptis į japonų medikus, nes jie jau turėjo praktikos ir metodikų, tačiau tą daryti buvo uždrausta. Biurokratinių barjerų nesugebama įveikti net dabar, nors avarijų įslaptinimo laikotarpis jau baigėsi. Geriausiu atveju priedas prie pensijos buvusiems likvidatoriams sudaro pora tūkstančių rublių per metus maždaug vienos dantų plombos kaina... Šiuo metu Rusijos Federacijos teritorijoje sandėliuojama mažiausiai 500 mln. m³ skystų ir kietų radioaktyviųjų atliekų, jos saugomos saugyklose. Kiti šaltiniai pateikia kitokius duomenis mln. m³ ir saugyklų. Kiti didesni radioaktyvių medžiagų kapinynai yra Novouralske (Sverdlovsko sr.), Severske (Tomsko sr.), Oziorske (anksčiau Čeliabinskas-40, Čeliabinsko sr.), Krasnokamenske (Čitos sr.), Železnogorske (Krasnojarsko kraštas), Uchtoje (Komija), Prijutnenske (Kalmukija), Naujojoje Žemėje. Šie objektai išdėstyti daugiausia žemyno gilumoje arba atokiuose ir atšiauriuose užkampiuose, tačiau ne todėl, kad būtų toliau nuo apgyvendintų vietovių. Priežastis paprastesnė ir daug praktiškesnė toks išdėstymas turėjo užtikrinti daug didesnį branduolinių objektų saugumą nuo užsienio žvalgybų. Tiesa, realiai ne itin pasiteisinęs sumanymas, ta- čiau tai jau atskiros publikacijos tema. Beje, dvi didelės radioaktyviosios saugyklos yra netgi šalia Rusijos didmiesčių: Sosnovyj Bor Leningrado srityje ir Sergijev Posado rajone netoli Maskvos. Rusijos valstybinė atominės energetikos korporacija Rosatom 2013 m. pranešė, kad numatė dar daugiau perspektyvinių aikštelių radioaktyvioms atliekoms kaupti mažiausiai aštuoniolikoje šalies regionų. Toks viešumas gali džiuginti, bet daugelis su radiacine tarša susijusių objektų iki šiol įslaptinti, o duomenys apie juos neskelbiami. Sovietiniais metais tvyrojusi įslaptinimo manija tebegalioja, o pastaruoju metu, atrodo, netgi turi tendenciją augti. Nors dabar jau yra viešinami faktai, kad Baltijos jūra plaukioja Rusijos atominiai laivai, Kaliningrado srityje galimai turimas branduolinis ginklas, o šalimais planuojama pastatyti iki dviejų atominių elektrinių, tačiau tai nuteikia nesaugiai. Galima avarija grėstų radiaciniu užterštumu ir mūsų šalies teritorijoje. Panašias grėsmes, atsižvelgiant į praeities kontekstą, reikėtų įvardyti ir aiškiau suvokti. Taip atrodo sausojo tipo saugykla, kurioje laikomas atidirbęs Šiaurės laivyno atomlaivių kuras.

36 36 Užsienio spaudoje Vienoje iš publikacijų žurnale per Concordiam Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kariuomenės generolas Johnas W. Nicholsonas, kaip ir daugelis kitų Vakarų šalių kariškių bei politikų, kartoja seną tiesą, kad NATO neabejotinai yra sėkmingiausia karinė organizacija per visą istoriją, savo efektyvumą įrodžiusi realiais veiksmais. Kai jėga ir greitis SVARBU NATO, teigia gen. J. W. Nicholsonas, buvo viena pagrindinių veikėjų išlaisvinant Rytų Europos šalis iš sovietinio jungo ir taip užbaigiant šaltojo karo erą. Greitai prisitaikęs prie pasikeitusių geopolitinių aplinkybių, Aljansas efektyviai veikė spręsdamas Balkanų krizę ir neleisdamas karui buvusios Jugoslavijos teritorijoje dar labiau išplisti. Ne kas kitas, o NATO, siekdama stabilizuoti padėtį Afganistane, sugebėjo suburti net 50 valstybių koaliciją. Gal kiek simboliška, tačiau NATO misijos pabaiga Afganistane beveik sutapo su naujais pavojingais iššūkiais Aljansui, kilusiais, kaip pabrėžia gen. J. W. Nicholsonas, iškart po Sočio olimpinių žaidynių. Tiesa, tai buvo jau ne pirmas kartas, kai Rusija, pasinaudodama pasaulio dėmesiu stambaus masto tarptautiniam sporto renginiu, imasi ginkluotų provokacijų. Tačiau, reikia sutikti, kad Krymo aneksija ir karo žiežirba Rytų Ukrainoje tapo precedento neturinčiu įvykiu, jei, žinoma, atmestume du karus, kuriuos Kremlius kariavo Čečėnijoje, ir 2008 m. karą su Gruzija. Galimi Rusijos pranašumai JAV kariuomenės generolas pabrėžia, jog NATO tiek politiniu, tiek ir kariniu lygiu sugebėjo operatyviai ir adekvačiai NATO sutelktumas rodo, jog Kremlius gali tik pasvajoti apie Baltijos šalių pavertimą antruoju Krymu. reaguoti į grėsmes, ko gero, daugeliui, išskyrus Baltijos šalis ir Lenkiją, netikėtai kilusias prie Aljanso rytinių sienų. Įtampai tarp Vakarų, ypač JAV, ir Rusijos, nemažėjant, kai Aljansas ėmėsi ryžtingų atgrasymo veiksmų Baltijos šalyse ir Lenkijoje, siekdamas išvengti galimo Krymo scenarijaus pasikartojimo Estijoje, Latvijoje arba Lietuvoje, svarbu nenuvertinti priešininko tiek strateginiu, tiek ir taktiniu lygiu, pabrėžia gen. J. W. Nicholsonas. Tiesa, savo straipsnyje autorius neaptaria branduolinio arsenalo kaip galimo konflikto faktoriaus, nors Kremlius jau ne kartą svaidėsi pareiškimais apie galimus prevencinius branduolinius smūgius ir repetavo analogiškus scenarijus per savo karines pratybas. Analizuodamas galimą taktinio lygio priešpriešą, JAV kariuomenės generolas pataria atkreipti dėmesį ir keletą Rusijos privalumų: pajėgų sutelktumą pastaruoju metu Rusija itin stiprina savo Vakarų karinę apygardą ir dabar per 48 valandas prie pat rytinių NATO sienų gali atsidurti apie Rusijos armijos karių, be to, jų gretas per mėnesį gali papildyti dar apie kovotojų; sprendimų priėmimo greitį diktatoriška valdžia, kai visos šalies galios, įskaitant ir armiją, iš esmės yra vienose ir Ievos Budzeikaitės nuotr.

37 2017 m. Nr rankose, konflikto pradžios metu gali suteikti Kremliui pranašumą prieš Aljansą, kurį sudaro 28 šalys; tankus Europoje nors Rusijos armija yra kone keturis kartus mažesnė už NATO ginkluotąsias pajėgas, ji turi pakankamai įvairios sunkiosios ginkluotės, kad galėtų smogti pirmą efektyvų smūgį, kol NATO susitelktų adekvačiam atsakymui. Būtent Rusijos tankai yra geriausias pavyzdys: kai pasibaigus šaltajam karui NATO gerokai sumažino savo sunkiosios ginkluotės kiekį Europoje, Rusija, nepaisydama savo ekonominių problemų, nemažino šarvuotosios technikos gamybos tempų, nors jų analogų pasaulyje neturinčios Armatos, kaip ir senesni T serijos tankai, techniškai nėra pranašesni, tačiau iššauti vis dėlto gali; pratybas nors Baltijos šalyse ir Lenkijoje gerokai išaugo NATO pratybų skaičius ir mastas, Rusija kartu su savo partnere Baltarusija jau ne kartą demonstravo, kad per trumpą laiką gali surengti itin didelio masto pratybas, apie kurias anksčiau ne visuomet skelbdavo. Šitaip tarsi ieškoma silpnų vietų Aljanso rytuose, be to, ji treniruojasi per trumpą laiką atlikti didelio masto mobilizaciją; A2/AD remdamasi šia karine koncepcija (angl. Anti-Access/Area Denial), Rusija aiškiai siekia užkirsti kelią sąjungininkų pajėgoms patekti į galimas konfliktines zonas (Juodąją ir Baltijos jūras, tolimąją Šiaurę, rytinį Viduržemio jūros pakraštį) ir treniruojasi sukurti jose integruotas oro bei raketinės gynybos zonas. Baltijos scenarijus Galima daryti prielaidą, teigia gen. J. W. Nicholsonas, jei Rusija nuspręs pasinaudoti mūsų įžvelgtais jos pranašumais, ji tai darys Baltijos šalyse. Tokiu atveju svarbiausia yra Aljanso reakcijos į Kremliaus veiksmus, gal net ketinimus, greitis. NATO veiksmai, siekiant sulaikyti priešą arba atgrasyti jį nuo karinių veiksmų Lietuvoje, Latvijoje arba Estijoje, pirmosiomis potencialaus konflikto dienomis ir savaitėmis būtų lemtingi. Be Aljanso karinių veiksmų operatyvumo, itin svarbu yra greitai priimti ir politinius sprendimus, nes realios agresijos atveju ilgiems posėdžiams laiko nėra, ant kortos būtų pastatytas ne tik atskirų šalių, bet ir NATO in corpore likimas. Vis dėlto, jei atgrasymo skydas skiltų, tuomet reikėtų bekompromisio karinių veiksmų operatyvumo. Tada Aljansas jau galėtų išnaudoti neginčijamus savo privalumus, nes NATO pajėgos dar niekuomet nebuvo taip profesionaliai pasirengusios, šia prasme mes gerokai lenkiame savo priešininkus. Nepamirškime, kad pagrindinis Aljanso tikslas yra konfliktų prevencija. Karinė jėga pasitelkiama ne puolimo, ką unisonu tvirtina Kremliaus propaganda, o atgrasymo arba, blogiausiu atveju, gynybos tikslais. Reikia pažymėti, nors Rusija konkrečiame regione turi taktinių pranašumų, strateginiu lygiu Kremlius negali lygintis su NATO. Ir jei būtent strateginiai argumentai dominuos tegul ir jėga paremtame, bet kaip nors vyksiančiame Aljanso ir Rusijos dialoge, tikėkimės, kad tiesioginės kaktomušos išvengsime. Parengė Darius Varanavičius

38 38 Fotoreportažas PAT

39 2017 m. Nr RIOT Per liepos mėnesį vykusias tarptautines antžeminių oro gynybos vienetų pratybas Tobruq Legacy 2017 Lietuvoje pirmą kartą buvo dislokuota Jungtinių Amerikos Valstijų ilgojo nuotolio oro gynybos sistema Patriot viena moderniausių sistemų Lietuvoje! pasaulyje kovoti su raketomis ir naujausios kartos lėktuvais. Šių pratybų organizavimas Lietuvoje rodo, kad nei tokio pobūdžio pratybos, nei strateginės reikšmės oro gynybos pajėgumų dislokavimas Lietuvoje nebėra tabu, pabrėžė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Kažin, ar tik ne Patriot buvimas Lietuvoje pakoregavo ir kaimyninės šalies vadovo maršrutą vykstant į G 20 susitikimą Vokietijoje... Tobruq Legacy 2017 akimirkos Alfredo Pliadžio fotoreportaže.

40 40 Fotoreportažas

41 2017 m. Nr. 8 41

42 42 Fotoreportažas

43 2017 m. Nr. 8 43

44 44 Fotoreportažas

45 2017 m. Nr. 8 45

46 46 Fotoreportažas

47 2017 m. Nr. 8 47

48 48 Valia priešintis SAVANORIO IŠPAŽINTIS be pagražinimų Dalius Joneikis Ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8,32) , pirmadienis Žinią, kad Maskvoje kažkas atsitiko, išgirdau vairuodamas tėčio geltoną žiguliuką. Tai buvo specialus žinių pranešimas ankstyvą rytmetį, apie 7 val. 30 min., kuriuo teigta, kad įvesta ypatinga padėtis ir Gorbačiovo įgaliojimai sustabdyti, o valdžią perima kažkoks ypatingas komitetas. Bet šios žinios nesureikšminau, nes buvau užsiėmęs savo namo statyba: reikėjo organizuoti darbus, suktis ieškant statybinių medžiagų, nes Lietuvoje tuo metu buvo ekonominė blokada, neįtikėtino pinigų nuvertėjimo laikas, apskritai gyvenimas keitėsi neįtikėtinais tempais. Senas pasaulis byrėjo tiesiog akyse. Tik įdienojus supratau, kad Maskvoje įvyko valstybinis perversmas ir senoji bolševikinė nomenklatūra nori sustabdyti Gorbio reformas. Visai nelinksma pasidarė, kai namuose sulaukiau skambučio iš Vilniaus savanorių rinktinės vadavietės. Pranešė, kad, vilkėdamas savanorio uniformą, po pietų prisistatyčiau į Aukščiausiąją Tarybą neaišku kuriam laikui. Man tuo metu buvo 29 metai. Vyresniajam sūnui Mantui buvo ką tik suėję treji, o jaunėliui Šarui tik 3 su puse mėnesio. Gyvenimas, atrodė, tik įsibėgėja ir še tau vėl į karą. Nespėjome atsitokėti po Sausio įvykių ir vėl į pavojus. Nors žmona Vilė bandė atkalbėti, sakė, kad apie vaikus pagalvočiau, bet aš žinojau 1939 metų tylaus Lietuvos pasidavimo pasekmes, maniau, kad negalime vėl prarasti laisvės, neiššovę nė vieno šūvio. Buvau savanoris, davęs priesaiką naujai Lietuvai, laisvai ką tik gimusiai valstybei. Po pietų su visa šeima atvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo. Ant pečių buvau užsisodinęs Mantuką: jam buvo labai smagu tėvelis juk su uniforma, kaveivis. Žmona, vėžimėlyje Šaras, o akys pilnos ašarų. Buvo šiltas, ramus ir saulėtas rugpjūčio pavakarys, o širdyje daug nerimo. Juoba, kad žinios iš

49 2017 m. Nr Maskvos buvo vis grėsmingesnės. Sklido įvairiausi gandai apie tankus gatvėse ir apie remontuojamas koncentracijos stovyklas Sibire. Atsibučiuoju su Vile, išbučiuoju sūnus, gerklėje kažkas stringa. Suprantame, jeigu perversmas įsisiūbuos, matomės paskutinį kartą. Nežinau, kas suteikė man jėgų: gal Dievas, gal nutrūktgalviška jaunystė, gal vyriškas išdidumas, gal duoto žodžio galia... Kada nors vis tiek paaiškės. Aukščiausiosios Tarybos rūmai dar nuo Sausio įvykių užbarikaduoti visokiausiais blokais, armatūros tinklais ir ežiais, smėlio maišais, spygliuotos vielos ritiniais. O ir pastato viduje pilna smėlio maišų, rūmai pritaikyti vidaus gynybai, bet tokios gausybės žmonių, kaip buvo per Sausio įvykius, nėra. Susirinko trys Vilniaus rinktinės būriai, gal šešiasdešimt vyrų. Per iškilmingus paradus išsirikiuodavo apie pora šimtų, ne mažiau... Bet paradai yra paradai, o karas yra karas. Visiems išdalino mažo kalibro rusiškus medžioklinius šautuvus. Gavau seno tipo TOZ-12 su penkiais šoviniais. Rusai tokiais Sibire medžioja voveraites. Kiti vyrai gavo naujesnius, pusiau automatinius, bet irgi tik voveraitėms... Kalašnikovai buvo tik keli ir tik vadams. Bet ne tai esmė, svarbu, kad nors kartą spėtume iššauti. Vyrai tylūs, nuotaika niūri. Visi žino, kas laukia. Net vyriški juokeliai nebekimba. Vakarinė rikiuotė centriniame vestibiulyje. Mūsų nepadaugėjo, vis dar tik trys būriai. Rikiuotę filmuoja Laima Pangonytė ir dar kažkoks jaunas vyrukas, tikriausiai iš Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus (ATAS). Mūsų klaikiai mažai. Vakarėja. Nėra jokių žurnalistų, žmonių gausos, kaip buvo per Sausio įvykius. Nerimas auga. Rūmai visiškai tušti, išskyrus į neeilinę sesiją posėdžiauti susirinkusius parlamentarus. Prieš rikiuotę iš posėdžių salės laiptais nusileidžia Vytautas Landsbergis, bando mums pakelti ūpą, tačiau matosi, kad ir jam nelengva kas jau kas, o šis žmogus visuomet rasdavo tinkamų žodžių sunkiais ir įtemptais Sąjūdžio kovos laikais. Dabar jau nebe Sąjūdis ir viskas priklauso nuo įvykių Maskvoje. Netikėtai gyvybės ir pastiprinimo sulaukiame iš parlamentaro Sauliaus Šaltenio. Jis po posėdžio paskelbė, kad irgi stoja į savanorius, pasilieka Aukščiausiosios Tarybos rūmuose ir kviečia visus parlamentarus padaryti tą patį. Prie jo prisijungė visi dešinieji, bet Brazausko ir Paleckio chebra tyliai iškiūtino iš rūmų. Nepamiršiu tos akimirkos, kai jie visi, be žodžių, nusileidžia laiptais iš posėdžių salės ir sprunka. Nepamiršiu žvilgsnių, kupinų baimės ir pykčio. Man atrodo, Lietuva suskilo būtent tą akimirką... Bet viskas yra žmogiška. Kaip bebūtų, mes likome. Po rinktinės sąšaukos reikėjo pasiskirstyti į budėjimo postus. Kadangi pastato viduje nebegalėjau būti, tiesiog man prasidėjo klaustrofobijos priepuolis, nuo įtampos ir tylos pradėjau dusti, todėl pasiprašiau į postą nr. 1, įvažiavimo į Aukščiausiosios Tarybos rūmų teritoriją patikrinimo punktą, t. y. į priešakines pozicijas, norinčiųjų ten nebuvo daug, kitiems vyrams saugiau atrodė likti rūmų viduje. Postas nr. 1 buvo dabartinėje A. Goštauto gatvėje, apie 300 m nuo Aukščiausiosios Tarybos rūmų link Pedagoginio instituto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) tilto. Visa rūmų teritorija buvo apsupta prieštankinių griovių, priversta gelžbetoninių

50 50 Valia priešintis blokų ir kitokių statybinių konstrukcijų. Tik vingiuotu koridoriumi tarp betoninių kesonų, metalinių ežių, didelių betoninių kolektorių buvo galima patekti į Aukščiausiąją Tarybą. Taip buvo padaryta, kad sovietų tankai ir šarvuočiai negalėtų lengvai prisiartinti prie rūmų. Tarp šių blokų buvo įspraustas medinis statybininkų vagonėlis su kontroliniu užkardu tai ir buvo mūsų postas nr. 1. Jame įsikūrėme keturi Vilniaus rinktinės savanoriai ir keturi Krašto apsaugos ministerijos (KAM) šauktiniai iš Alytaus apskrities. Aš ir vilnietis Vacys abu buvome ragavę inžinerinių karo mokslų, susipažinę su minomis ir įtvirtinimų įrengimu, todėl pradėjome tikrinti įtvirtinimų ir minų laukų būklę prie rūmų. Greitai temo. Vacys pasidalino su manimi rankų darbo granatomis su Bigfordo virvutėmis, taigi, be penkių smulkaus kalibro kulkų, kišenėje turėjau dar dvi granatas ir ant peties šautuvą voveraitėms medžioti. Tai ir buvo visa priešakinės linijos kareivio ginkluotė sovietų tankams ir šarvuočiams atremti... Beje, mūsų vagonėlyje dvokė pilni benzino kanistrai ir vadinamieji Molotovo kokteiliai. Tą pirmą vakarą su Vaciuku landžiojom tarp visokių spygliuotų vielų, metalo ir gelžbetonio sąvartų, tikrindami, ar nėra plyšių, ar paruošti tariami ir tikri minų laukai. Be abejo, pagrindinis Lietuvos dainuojančios revoliucijos ginklas žmonės! Jie buvo svarbiausios Sausio įvykių barikados. Tada naktį iš 12-osios į 13-ąją ir aš budė- jau prie Aukščiausiosios Tarybos Martyno Mažvydo bibliotekos pusėje. Tada žmonių buvo labai daug. Nors vaikai, senukai ir silpnesnės sveikatos žmonės naktį išsiskirstė, vis tiek kritiniu momentu, kai sovietų šarvuočių kolonos, keldamos beprotišką žvangesį ir siaubą, dundėjo tuneliu, gyvą žmonių sieną aplink rūmus sudarė dvylika eilių. O rugpjūčio naktį iš 19-osios į 20-ąją žmonių visai nebuvo. Ir tas ypač slėgė. Vaikščiojome su Vaciuku rugpjūčio mėnesienos apšviesti, žmogus vienas kitas, spengianti tyla, grioviai, vielos ir Aukščiausiosios Tarybos rūmai juodomis langų akimis atrodė visiškai tušti ir apleisti. Jokių dainų kaip per Sausio įvykius, jokių padrąsinančių Virgilijaus Čepaičio ar Vytauto Landsbergio žodžių pro langus. Vienatvė,

51 2017 m. Nr tyla ir neviltis. Tą pirmąją pučo naktį atrodė, kad laikas sustojo. Visas pasaulis pilnas baimės ir tamsos. Nejau mūsų laisvei galas? Nejau vėl grįšime į tą sovietinį absurdo ir melo pasaulį, iš kurio taip viltingai vadavomės? Visokios sunkios mintys lindo į galvą, tikrai nesinorėjo mirti, juo labiau, išgyvenus svaiginantį laisvės laiką nuo Sąjūdžio pradžios iki Kovo 11-osios, Sausio tamsiąją naktį. Gyvenimas, atrodė, tik prasidėjo, ir še tau ši baisi naktis. Ką gi mes galime su savo juokingomis granatomis ir voveraičių šautuvais prieš sovietų karinę armadą? Į vagonėlį su Vaciuku grįžome prislėgti. O ten, pasirodo, virė gyvenimas. Dzūkeliai yra dzūkeliai. Dzūkiškos ruginukės stiklas per vyrų rankas mitriai suko ratą po rato. Balsai garsėjo ir drąsėjo, mūsų nuotaikos taisėsi neįtikėtinai greitai. Po poros stiklų vėl išėjome į naktį ir viskas atrodė visai kitaip. Baimės nė kvapo, mūsų ryžtas ir įtvirtinimai neįveikiami. Tik pasirodykit sovietų tankai, rankomis sumalsim į miltus! Vienatvės nebeliko ir naktis nebeatrodė tokia tamsi... Naminukė panaikino įtampą. Pasitvirtino faktas, kad per karą degtinė praverčia. Vagonėlyje buvo du maži kambariukai. Viename buvo įrengtas tiesioginis telefono ryšys su vadaviete ir būdraujant buvo lošiama domino arba kortomis, užkandžiaujama, aptariama politinė ir karinė Lietuvos padėtis, riečiamos įvairiausios vyriškos istorijos, lenkiamos rankos, apžiūrimi ginklai, jie išrenkami, vėl surenkami ir t. t. Kitame kambarėlyje buvo dviaukščiai gultai, ten laisvu nuo budėjimo laiku buvo galima snūstelėti , antradienis Baigėsi baisioji naktis ir išaušo antradienis. Kadangi visoje Lietuvoje buvo kviečiama, prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų po truputį pradėjo rinktis žmonės. Tiesa, nelabai gausiai, bet vis tiek jau buvo nebe taip nyku kaip tą pirmąjį vakarą m., žinoma, nebuvo nei interneto, nei mobiliųjų telefonų. Radijas ir televizija buvo perimti sovietų. Vienintelis žinių šaltinis silpnas radijo signalas iš Sitkūnų Kaune ir radijas Svoboda. Įdienojus pradėjo sklisti gandai, kad Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas organizuoja pasipriešinimą ir mitingus Maskvoje. Tiesa, ant Aukščiausiosios Tarybos rūmų jau buvo įrengta satelitinė lėkštė ir per televiziją buvo galima sekti BBC, CNN žinias. Bet tuo metu pastate televizorius buvo prabanga, ir mes, paprasti žmoneliai, turėjome tik seną Tauro televizorių, kuris rūsyje tai rodė, tai nerodė. Taigi, visiškai nebuvo aišku, kas ten, Maskvoje, dedasi. Mūsų žvalgai pranešė, kad Vilniuje, sovietų kariniame Šiaurės miestelyje, keliose vietose demontuotos tvoros, kad tankai ir šarvuočiai galėtų be trukdžių užimti miestą. Kaip tik vidury dienos prie mūsų posto pasirodė karinis sovietų uazikas (džipo tipo automobilis) ir iš jo išlipęs majoras perdavė mūsų postui skubią telegramą. Kadangi su priešu susitikau akis į akį, paklausiau, ar jis, kaip rusų karininkas, paklūsta pučistamas, ar Rusijos prezidentui B. Jelcinui. Majoras, su pašaipa nužvelgęs mano voveraičių šautuvą, dėl tokio tiesmuko klausimo truputį sutriko, bet paskui šyptelėjo į ūsą ir nieko neatsakęs išrūko atgal. Kaip vėliau sužinojome, telegramoje buvo ultimatumas Aukščiausiajai Tarybai nusiginkluoti, paleisti visus vyrus iki kitos dienos pietų ir paklusti pučistų valdžiai. Diena slinko lėtai, gandų buvo įvairiausių, bet mūsų vagonėlyje gyvenimas virė, nes tai buvo postas nr. 1, kuriame tikrinami įvažiavimo leidimai, priimamos įvairios siuntos ir laiškai. Pirmyn ir atgal siuvo KAM, parlamentarų ir kiti automobiliai, juos mes atidžiai tikrindavome ir apžiūrėdavome. Vakare buvo dar vienas įdomus įvykis. Iš KAM vadavietės pranešė, kad vėlai vakare turi pasirodyti kieti vyrukai iš Kauno. Mes turime juos palydėti į Aukščiausiosios Tarybos III rūmus, kur buvo įsikūrusi KAM vadavietė. Visai sutemus su BMW atvyko pora vyrukų. Tais laikais toks automobilis buvo iš svajonių pasaulio. Garbė palydėti kietus vyrukus pas krašto apsaugos ministrą Audrių Butkevičių teko man. Labai knietėjo patekti į KAM vadavietę, nes maniau, kad kariuomenė, kitaip nei mes, savanoriai, tikrai apsirūpinusi automatais, kulkosvaidžiais ir stingeriais. Deja, 1991 m. Būsimasis Lietuvos kariuomenės vadas Arvydas Pocius budėjimo poste Aukščiausiosios Tarybos- Atkuriamojo Seimo pastato viduje. KAM būstinėje buvo tie patys smėlio maišai, vaikinukai, ginkluoti medžiokliniais šautuvėliais, tvyrojo įtampą malšinančio ir kovos dvasią keliančio brendžio kvapas. Jokių slaptų ginklų aruodų. Į ministro A. Butkevičiaus kabinetą nebuvau priimtas, ten užsidarė kieti vyrukai iš Kauno. Kaip vėliau sužinojau, kad tai buvo bandymas organizuoti, tarpininkaujant vyrukams iš Kauno, ginklų pirkimą iš Kaukazo ar pietinių sąjunginių respublikų , trečiadienis Naktis iš rugpjūčio 20-osios į 21-ąją jau buvo daug viltingesnė, nes žmonių susirinko kur kas daugiau. Kaip ir Sausio įvykių naktimis, taip ir dabar liepsnojo laužai, pasigirdo dainos. Tikrai nebesijautėme vieniši. Tomis dienomis ir naktimis paprasti Lietuvos žmonės buvo pats stipriausias mūsų ginklas. Dieną iš visų žinių tarnybų pradėjo sklisti svarstymų, kad perversmas stringa. Pasigirdo pirmos nedrąsios žinios, kad B. Jelcinui pavaldžios karinės organizacijos po truputį perima iniciatyvą

52 52 Valia priešintis Maskvoje, o pats B. Jelcinas ant šarvuočio prie Rusijos vyriausybės rūmų, kitaip dar vadinamų Baltaisiais rūmais, dalyvauja milžiniškame mitinge prieš pučistus. Po pietų diena išsigiedrijo, vis drąsiau ir drąsiau buvo kalbama, kad pučas žlunga. Įtampa mažėjo ir vis daugiau ir daugiau žmonių plūdo į Aukščiausiosios Tarybos prieigas. Ypač daug autobusais atvyko iš kitų Lietuvos miestų ir miestelių. Visi mus sveikino kaip didvyrius, glėbesčiavo ir dovanojo gėlių (posto nr. 1 privalumai). O mes rikiavome autobusus A. Goštauto gatvėje, kad neužsikimštų vienintelis įvažiavimas pro mūsų postą į rūmus. Į pavakarę autobusų jau buvo dešimtys, o prie Aukščiausiosios Tarybos dešimttūkstantinė minia žmonių. Ore tvyrojo pergalės jausmas. Pasklido žinia, kad pučas žlugo, nors dar niekas to oficialiai nepaskelbė. Iš toli buvo matyti, kad prie Aukščiausiosios Tarybos pastato tikra dainų šventė. Mūsų postui jokių atskirų įsakymų nebuvo. Į mūsų skambučius tarnybiniu telefonu niekas neatsiliepė, matyt, vadavietė iš džiaugsmo mus pamiršo. Mūsų posto vyresnysis ir dar keli vyrukai išrūko ten išsiaiškinti, kokia tikroji padėtis. Poste likau aš ir vaikinukas iš Alytaus rinktinės. Nustygti vietoje buvo labai sunku. Norėjosi lėkti prie Aukščiausiosios Tarybos ir pasinerti į džiaugsmo šurmulį su visais kartu. Bet įsakymo apleisti postą nebuvo, o tarnybos draugai vis negrįžo... Staiga iš Pedagoginio instituto tilto pusės išgirdau siaubo kupinus šūksnius: Puola! Puola! Specnazas! Vakaro prieblandoje įsižiūrėjęs pamačiau nuo tilto link mūsų sukant karinį sovietų uaziką. Per šoninius automobilio langus stirksojo automatų AK-47 vamzdžiai su duslintuvais. Siaubas pakirto kojas. Mintyse per vieną akimirką pralėkė ir Medininkų tragedija, ir Sausio įvykiai. Dieve, kodėl dabar, kai jau pergalė kišenėje, reikia mirti?! Blogiausia aplinkybė, kad mūsų posto užkardo fiksavimo mechanizmas dėl nuolatinio užkardo kilnojimo jau buvo sugedęs, mechanizmą atstojo pritvirtinta virvė, o norint kontroliuoti važiavimą keliu, kažkam iš vyrų reikėjo tą virvę laikyti. O šiuo momentu, šią pergalės akimirką, užkardas, kadangi nuolat plūdo žmonės, buvo pakeltas. Artėjant uazikui nei aš, nei alytiškis užkardo nenuleidome. Mirties baimė mane tarp gelžbetonio blokų tiesiog prirakino prie asfalto. O uazikui mes nerūpėjome, jis dideliu greičiu pravinguriavo pro mus link pastato. Viešpatie, esu paskutinis bailys! Kai uazikas nurūko, atkutome. Dzūkelis drebančiomis rankomis iššovė signalinę raketą, bet vos nepataikė sau į galvą, ir raketa, padariusi lanką virš būdelės, nulėkė link Neries. Man rankos ne taip drebėjo ir kita raketa skaisčiai nušvito danguje. Neįtikėtinai greitai sulėkė mūsų vyrai. Nuleidome užkardą, užvilkome ant kelio prieštankinius ežius. Uazikas, nulėkęs iki švenčiančios minios prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, lėtai apsisuko ir grįžo į mūsų postą. O čia jau juos pasitiko jungtinės pajėgos. Per tas porą minučių sulėkė ir savanoriai, ir ATAS vyrai, ir KAM šauktiniai, ir netgi iš kažkur atsiradę iki dantų ginkluoti Vidaus reikalų ministerijos policininkai. Uazikas sustojo priešais užkardą. Aš stovėjau savo voveraičių šautuvą įrėmęs į priekinį stiklą ties vairuotojo kakta. Mačiau iš siaubo suapvalėjusias rusų kareivėlio akis, įsmeigtas į mano šautuvo vamzdį. Per tą vienintelę akimirką suabejojau, ar galėčiau prireikus iššauti žmogui tiesiai į akis. O prie uaziko vyko stumdynės, mūsų vyrai per galines T. Dambrausko, A. Daugirdo, A. Girdziušo, A. Pliadžio nuotr.

53 2017 m. Nr duris plėšė lauk uaziko keleivius. Vyrai keikėsi ir rusiškai grėsmingai šūkaliojo: Baigėsi jūsų laikas!. Bet, kaip sakoma, profai yra profai, nors uazikas iš visų pusių buvo apsuptas mūsų vyrų su atstatytais šautuvais, iš automobilio šoninio langelio išlėkė sprogmuo, kuris plykstelėjo kaip didelis ugnies kamuolys ir sprogo man iš dešinės. Šis vadinamasis granatos pakaitalas be skeveldrų suguldė visas mūsų pajėgas ant žemės, tuo pasinaudodamas uazikas išrūko iš mūsų posto. Atgavau sąmonę gulėdamas ant žemės, girdėjosi tik į apšvietimo stulpą atšokančių kulkų švilpesys. Man atrodė, kad šaudė visi, kas tik galėjo. Pamačiau, kad vienas iš uaziko išvilktas kareivis bėga link Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kažką rėkia. Išgirdau: Vsech perestreliu! (liet. Visus iššaudysiu ). Ir vis iš automato paleidžia seriją tai į mūsų pusę, tai į orą. Nušliaužiau iki artimiausio bloko ir drebančiomis rankomis porą kartų iššoviau iš voveraičių šautuvo. Staiga kareivis sušukęs metė automatą ir griuvo. Kažkas pataikė jam į minkštą vietą. Kas, tik vienas Dievas težino. Visi kaip apduję blaškėmės po posto teritoriją, atbėgo net pats A. Butkevičius. Iš šalimais esančio prieštankinio griovio pasigirdo pavojaus šūksnis: Gulkit! Visi sukritome ant asfalto, čiupau ministrą už rankovės ir parverčiau jį ant žemės. Lyg ir dar vienas uaziku važiavęs kareivis paspruko per tą prieštankinį griovį ir šaudė į mūsų postą. Kažkas uaziką nusivijo, ką tik atbėgę vyrai tikrino visas prieigas, kažkas grioviu nusivijo sovietų kareivį. Liūdna žinia: kažkas iš mūsiškių pradėjo šaukti: Greitąją, greitąją! Netoli posto ant asfalto gulėjo vienas mūsų vyrukų. Į nuo Aukščiausiosios Tarybos rūmų atlėkusią greitąją padėjau įkelti jo kūną. Laikydamas jį už kojų jaučiau, kad vaikinuko gyvybės nebėra. Tai buvo mūsų savanoris Artūras Sakalauskas iš Alytaus. Atleisk man, Artūrai, vietoje tavęs turėjau būti aš. Kitą dieną prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų iškilmingai buvo aukojamos mišios ir kunigas Robertas Grigas visuotinai mums, savanoriams, atleido visas mūsų nuodėmes. Sprogmuo, sprogęs prie pat mano ausies, padarė savo. Iš ausies pradėjo bėgti kažkoks skystis, o ir šiaip jaučiausi lyg lenta per galvą gavęs. Paprašiau mūsų rinktinės vado R. Katino mane namo išleisti. Man karas baigėsi.

54 54 Knyga Ingerborg Jacobs VILKO VAIKAS Neįtikėtina Rytprūsių mergaitės Liesabeth Otto gyvenimo istorija Baigiantis II pasauliniam karui Raudonosios armijos žiaurumai, nukreipti prieš Rytų Prūsijos, o vėliau ir visos tuometinės rytinės Vokietijos dalies gyventojus, pagimdė išskirtinę našlaičių ir pasimetusiųjų kartą vadinamuosius vilko vaikus. Dažno jų išgyvenimo kelias vedė ne į Vakarus, kurlink traukėsi Wehrmachtas, bet rytų kryptimi, į tuo metu jau pakartotinai okupuotą Lietuvą. Kiekvieno vilko vaiko istorija tai atskira, dažnai protu sunkiai suvokiama tragedija, kilusi iš karo žiaurumo bei tariamų jo nugalėtojų žvėriškumo. Tačiau Liesabeth Otto istorija parodo, jog neapsakomu žiaurumu niūriais pokario laikais pasižymėjo ne tik raudonieji nugalėtojai. Vokiečių kilmės pabėgėliai susidorojimo galėjo sulaukti iš bet ko. Ilgai nesvarstę berniūkščiai padarė iš manęs Hitlerį : pripaišė man ūsus ir nutempę prie laužo nusvilino plaukus. Maža turėjau gražias tamsiai rudas garbanas, bet dabar plaukai buvo susivėlę ir purvini, karojo kaip raganos. Nusvilinę plaukus berniūkščiai susimąstė, ką čia dar iškrėtus, ir vienas pasiūlė: Pakarkime Hitlerį. Kaip tarė, taip padarė. Iš kažin kur ištraukė virvę, užnėrė man ant kaklo, vienas mane pakėlė, o kitas užsikorė ant storos šakos ir virvę pririšo. Mane pakėlęs berniūkštis paleido, ir trijulė pasipustė padus. Nepasiekiau rankomis šakos ir

55 2017 m. Nr. 8 netrukus pristigau kvapo. Akyse aptemo. Tačiau pro šalį jojo kažkoks vyras ir pamatė mane kadaruojančią. Puolė ir nukabino. Dėkui Dievui, dar buvo ne per vėlu. O gal reikėtų sakyti deja, dar buvo ne per vėlu. Vėliau dažnai apie tai galvodavau, gal būtų buvę geriau, jei tąsyk būčiau atsisveikinusi su gyvenimu. Su vaikais bėgdama nuo sovietų armijos, badu miršta septynmetės Lyzabetės mama. Lyg to būtų maža, ieškodama maisto mergaitė pasimeta nuo vyresniųjų brolio ir sesers ir vienui viena atsiduria Lietuvoje. Čia metų metus klajoja, nakvoja daržinėse, tvartuose arba po tiltais, el- getauja, vagiliauja, stengdamasi išgyventi. Jos niekam nereikia, ji niekam nerūpi. Ją pjudo šunimis, vietiniai vaikai žaisdami bando mergaitę pakarti, aštuonerių ji išžaginama ir vos nepaskandinama. Penkiolikmetė už vagiliavimą atsiduria nepilnamečių kolonijoje. Po kelių laisvės savaičių vėl lageris, o paskui prasideda klajonės po Sovietų Sąjungą. Tačiau Lyzabetė niekada nepraranda vilties vieną dieną rasti savo šeimą ir su neįtikėtina ištverme pakelia visus likimo siunčiamus išbandymus. Parengė Darius Varanavičius 55

56 KARO ISTORIJA 1440 metais Lietuvos didikai surengia sąmokslą prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą. Verbų sekmadienio išvakarėse daugybė ginkluotų vyrų, pasislėpusių trijuose šimtuose šieno pakrautų vežimų, atvažiavo prietemoje į pilį. <...> Tą vakarą jiems neleido išlipti iš vežimų. Nenorėdami, kad kiltų koks įtarimas, staiga visu būriu jiems čia pasirodžius... Klasta išprovokavus vartininką atverti rūmų vartus, bemat sąmokslininkai, jį sučiupę, įsibrovė į rūmus, o ginkluoti vyrai, išlindę iš šieno, užstojo visus pilies vartus. Didikai įsiveržė į valdovo miegamąjį ir, apkaltinę dėl didikų žudynių ir dėl smurto, kurio ketino griebtis, nužudė Žygimantą. Šaltinis: Albertas VIJŪKAS-KOJELAVIČIUS. Lietuvos istorija. Vilnius: Vagos leidyba, 1988, 463 p.